Ežeras prie gyvūnų prieglaudos buvo rami vieta. Kartais čia užklysdavo laukiniai paukščiai, tačiau jie ilgai neužsibūdavo. Rudenį, kai vanduo buvo atvėsęs, o žolė — papilkėjusi, Markas, prieglaudos savanoris, pastebėjo žvilgančią baltą dėmę ežero pakrantėje. Priėjęs arčiau, suprato: tai gulbė. Vieniša, sužeistu sparnu, sužeista, bet gyva.
Jis atsargiai apgaubė paukštį antklode, parsinešė į prieglaudą ir kelias savaites rūpinosi ja: dezinfekavo žaizdą, maitino, kalbėjosi. Gulbė nesipriešino. Ji buvo rami, lyg suprasdama — jai padeda. Markas pavadino ją Ska.
Ska praleido visą žiemą prieglaudoje. Pavasarį, kai sparnas sustiprėjo, Markas ją palydėjo atgal į ežero pakrantę. Paukštis akimirką sustojo prie vandens krašto, tada žengė pirmyn, išskėtė sparnus. Ir pakilo į dangų. Markas ilgai sekė ją akimis. Su šiluma ir lengvu liūdesiu — jis nežinojo, ar dar ją kada nors pamatys.
Praėjo metai. Vėl atėjo ruduo. Prieglaudos darbas vyko savo įprasta vaga. Vieną rytą Markas išėjo prie ežero ir sustingo. Krante stovėjo gulbė. Ji buvo didesnė, plunksnos — akinamai baltos, tačiau Markas iš karto atpažino jos eiseną. Tai buvo Ska.
Jis priėjo arčiau — paukštis nepasitraukė. Priešingai, nuleido galvą ir lėtai pasisuko. Už jos stovėjo kita gulbė. Pilka, dar ne visai išsivysčiusiomis plunksnomis — jauniklis.
Ska žengė žingsnį į priekį, tada apsisuko, lyg norėdama pasakyti: «Žiūrėk». Jaunoji gulbė atsargiai priėjo prie vandens, pažvelgė į žmogų ir tada nerangiai palenkė kaklą, tarsi pasisveikindama.
Markas nusijuokė. Jis nežinojo, kaip Ska rado kelią atgal, kodėl pasirinko būtent šį ežerą, kodėl atsivedė kompanioną. Gal tai buvo jos jauniklis. Galbūt — tiesiog kita gulbė, kuriai ji «papasakojo», kur yra saugu. Tačiau prasmė buvo viena.
Ska sugrįžo. Ir ne viena.
Nuo tada rudenį Markas eidavo prie ežero ne tik su maistu, bet ir — tiesiog pabūti kartu. Gulbės pradėjo rodytis kiekvienais metais. Kartais viena, kartais dvi. Kartais — visa šeima.
Kiekvieną kartą, kai virš vandens aidėjo sparnų mostai, Markas sustingdavo akimirksniui. Nes jis žinojo: gerumas grįžta. Ne iš karto. Ne visada tokia pačia forma. Tačiau jei kada nors sušildei kažką šalčio akimirką — jis gali kartą parsinešti dar vieną širdį, kuriai reikia šilumos.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
