Kartą nusprendžiau išbandyti laimę pažinčių tinklapyje. Esmė tame, kad jau virš metų, kaip išsiskyriau su vaikinu, o naujo pretendento romantiškiems santykiams nebuvo.
Aš visa darbe, namo grįžtu tik pamiegoti. Kada man ieškoti naujos meilės? Ir kur? Kontoroje, kurioje plušu, vien priešpensinio amžiaus tetulės ir viršininkas, kurio amžius panašus į jų, be to, jis vedęs ir turi krūvą vaikų.
Štai aš ir pamaniau: „tai juk puiku, guli sau lovoje ir renkiesi jaunikį“. Vadinasi, sukūriau savo paskyrą pažinčių tinklapyje ir ėmiau laukti.
Och, kas gi tik man nerašė. Vienas, sprendžiant iš fotografijų, Holivudo aktorius, o pagal išsilavinimą – trys klasės ir koridorius. Nors fotografijas, aišku, iš kažkur nukniaukė.
Kiti sąžiningai kėlė savo fotografijas, tačiau pakako poros sakinių susirašinėjimo, kad suprastum: arba mamytės sūnelis, arba žigolo. Ir visi, žinoma, kvietė į pasimatymą.
Taktiškai atsisakydavau, nes suprasdavau – na, ne mano. O paskui parašė jis! Alvis, 30 metų, savo firma, aiškiai finansiškai apsirūpinęs. Ir čia man suspurdėjo širdis: reikia čiupti!
Ruošdamasi į pasimatymą, mėgavausi puikaus vakaro laukimu. Alvis pakvietė mane į brangų restoraną, užsakė taksi. Žodžiu, vakaras žadėjo būti įspūdingas. Jau įsivaizdavau, kaip įsuksiu su tuo Alviu romaną, paskui jis mane ves ir man pagaliau nebereikės lenkti kupros už centus.
Sutartu laiku prie laiptinės jau stovėjo taksi, Alvis pasitiko mane prie restorano su didžiule rožių puokšte. Viduje džiaugiausi: tai mano vyriškis, niekur jo nepaleisiu.
Paskui mes sėdėjome restorane, gėrėme vyną, valgėme skanų maistą. Alvis pasakojo man apie savo verslą. Kažkas susiję su transporto pervežimais, bet aš labai nesigilinau.
Mane labiau sudomino pasakojimas apie nuosavą užmiesčio namą ir reguliarias poilsines keliones į
geriausius viešbučius.
Kažkuriuo momentu pastebėjau, kaip į restoraną užėjo senis. Paprastas diedukas, kukliai apsirengęs. Ne benamis, aišku, bet irgi nieko malonaus. Jis atsisėdo netoli mūsų, užsisakė. Paskui mačiau, kaip jis valgė bedante burna, barstydamas trupinius.
– Fui, ir ko tiems seniams namie nesisėdi? – susiraukiau aš. – Ir iš kur tas bedantis skarmalius turi pinigų restoranams?
Alvis nieko man neatsakė, tik krustelėjo antakį. Nusprendžiau nebežiūrėti bjauraus senio pusėn ir ėmiausi omaro. O diedukas po kiek laiko išėjo.
Mano kavalierius gėrė vyną, kartais mąsliai pažvelgdamas į mane. Priėmiau jo žvilgsnį kaip kvietimą pratęsti vakarą ir sutikdama nusišypsojau.
Netrukus priėjo oficiantas ir ištiesė Alviui sąskaitą.
– Tai pono Mykolo sąskaita,- paaiškino oficiantas ir pridėjo,- o jūsų sąskaitą jau atnešti?
– Taip, – atsakė Alvis ir pažvelgė į mane, – mano sąskaitą padalinkite. Panelė už omarą,
kepsnį ir krevečių salotas susimokės pati.
Oficiantas linktelėjo ir pasišalino, o aš sėdėjau atvipusiu žandikauliu. Kaip tai? Jis gi mane pats
pakvietė! Kas per šykštuolis! Aš ir pinigų tiek neturiu.
– Tiek to, už vyną ir vaisius sumokėsiu pats,- nusijuokė Alvis, matydamas mano nesupratimą,- noriu tau paaiškinti. Tu darei man gerą įspūdį, kol nepasirodė ponas Mykolas. Kas jis?
Tai buvęs mano tėvo vairuotojas, vaikystėje man buvo labai artimas, o ir dabar toks liko. Šiame restorane, tiesa, tai mano draugo restoranas, jis vakarieniauja dažnai, o aš visada apmoku. Štai taip. A, dar!Bedantis jis todėl, kad dabar keičia implantus. O drabužiai… Jis visada rengiasi kukliai.
– Atleisk, aš nežinojau.
– Žinoma, nežinojai, – nusišypsojo Alvis, – bet sutik, geras patikrinimas gavosi. Tu parodei savo esybę. Atleisk, mums ne pakeliui.
Jis atsistojo ir išėjo, o aš likau. Tą vakarą man teko atsiskaitinėti kreditine kortele, kur ir taip
buvo pustuštė.
Po tokio pasimatymo aš šoke. Argi tai vyras? Pakvietė moterį į pasimatymą ir privertė ją sumokėti. Turbūt senis buvo tik dingstis. Tai Alvis parodė savo esybę. Šykštuolis ir gobšuolis jis! Žodžiu, į pažinčių tinklapį nebelendu. Nėra ir ten normalių vyrų. Liūdna…
