Andželika visą valandą sukinėjosi prie vitrinos, kankindama pardavėją ir save vis tuo pačiu klausimu – kaip pasielgti? Nuostabūs zomšos bateliai, juodi kaip naktis, nusėti žvaigždutėmis – kristalais, tiko kojai idealiai. Kojytė atrodė su jais grakšti ir plonytė, trylikos centimetrų kulniukas visą įvaizdį dar labiau lieknino, taip ir norėjosi susipakuoti, nueiti į kasą, atiduoti pinigus ir neštis batelius namo. Bet jau dešimto matavimo matu koją nepakenčiamai gėlė, o kojos raumuo išdavikiškai trūkčiojo.
Anksčiau mergina gal ir būtų negalvodama susipakuotų batelius ir, negalvodama, laiminga išbėgtų iš parduotuvės, paskui keletą kartų, kęsdama pragariškas kančias, prasieitų su tais bateliais nuo automobilio iki biuro ir atgal, bet dabar…
Ateina momentas, kai tu supranti, kad nori dėvėti patogią avalynę. Gražius ir grakščius kulniukus, sukeliančius traukulius kojose, siauras nosis, suspaudžiančias pirštus, vis dažniau palieki dulkėti antresolėse arba išvis lieka parduotuvėje. Ir kokie tie bateliai, aulinukai, ilgaauliai, botiljonai bebūtų nuostabūs, noras dėvėti patogią avalynę tampa stipresnis už tą grožį.
Santykiuose yra maždaug taip pat. Kažkuriuo momentu tu supranti, kad nori nuoširdaus pokalbio vakarienės metu, komfortiško telefoninio skambučio, ar apsikabinimo po darbo. Tu nori nebegalvoti, kaip palenkti galvą, kaip elgtis, kaip išsaugoti paslaptingumą. Norisi būti savimi. Kažkur suklystant ir atsitraukiant, pasakojant nejuokingą anekdotą, į kurį tau nusišypsos, užduoti kvailą klausimą, kuriuo nesistebės. Norisi matyti ištiestą ranką ar pakištą petį, už kurio galima pasislėpti arba atsiremti. O gal pakišti savąjį, negalvojant, kad užsikars, pasinaudos, primes įsipareigojimus. Ne, švelniai prisilies bučiniu į nugarą.
Norisi matyti komfortišką ateitį ir būti ja užtikrintam, o ne galvoti, kad santykiai pritrins eilinę nuospaudą arba mėšlungiu sutrauks sielą…
Žinoma, visiška ramybė santykiuose nuveda į visišką jų apmirimą. Konfliktai, aiškinimai, santykių aiškinimasis – būtini, kaip progreso varikliai, bet nedideliais kiekiais ir visiškai suvokiant, kad visada galima pereiti į ramybę, iškvėpti ir atsipalaiduoti.
Nes nuolatinė įtampa, žemo starto poza, pasirengimas mūšiui, sukelia varginančią įtampą. Ir kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo labiau. Ateina momentas, kai labai pavargsti nuo amerikietiškųjų kalnelių, kurie pakelia visas emocijas kartu su plaukais. Pavargsti nuo abejonių trūkčiojimo, kurios suspaudžia širdį, kaip siauri batai pirštus. Pavargsti nuo nuolatinių minčių, kurios prisotina tavo egzistenciją tamsiais atspalviais.
Virvės tempimas, antklodės ant savęs tempimas, tiesos ieškojimas – sudėtingas dalykas. Vieną kartą tu atleidi pirštus ir supranti, kad tau nereikia nei tos virvės, nei tiesos, nei bendros antklodės.
Juk santykiai turi ištraukti iš mėšlo, kuris vyksta tavo gyvenime, ir nukreipti dėmesį kitur, o nebūti to mėšlo priežastimi. Kitaip, kuriems galams tokie santykiai, beje, kaip ir bateliai, kurie turėtų teikti džiaugsmą, o ne skausmą.
