Sako, kad pats aršiausias ir pavojingiausias priešas – tai jūsų buvęs draugas. Priešai apie mus juk nieko tiksliai nežino, net jei seka. O jie visada seka. Jie nežino mūsų širdies paslapčių, mūsų nerimo ir sielvarto. Nežino skaudamų vietų ir smūgiuoja aklai. Kaip vaikiškame žaidime „jūrų mūšis“. Ir dažniausiai pataiko į tuščius langelius.
Priešai nežino apie mūsų artimuosius. Nežino, kiek pinigų mūsų piniginėje. Nežino, dėl ko mes verkiame naktimis ir ko bijome. Nežino mūsų nusižengimų ir praeities šešėlių. Mes juk ne kvailiai, kad priešams tai pasakotume.
O artimam draugui viską papasakosime. Jis viską žino. Ir paskui gali neklysdamas smogti į skaudžiausią vietą. Ir visas mūsų paslaptis atskleisti, kad ir kiti galėtų smūgiuoti. Draugas viską žino, jei tai buvo artimas draugas. Ir todėl iš draugo išeina pats baisiausias priešas.
Jis niekada nebuvo draugas, toks žmogus. Supraskite šį paprastą dalyką – nebuvo jis jums draugas niekada. Jis jautė jausmus, kuriuos mes klaidingai priėmėme už draugystę. O tai buvo pavydas, kurį jis slėpė ir maskavo. Net nuo paties savęs.
Ir bėdoje, varge, kai nebuvo ko pavydėti, toks atseit „draugas“ buvo šalia. Guodė, palaikė ir padėjo. Jam buvo malonu padėti ir guosti. Lengva buvo jo širdyje. Juk nebuvo ko pavydėti tokiais laikais.
O kai mums pasisekė, jis nuleido akis. Jis vaizdavo susižavėjimą ir džiaugsmą. Jis sveikino su triumfu, tačiau nežiūrėjo į akis. Ir jo ranka buvo lipni, šalta kaip ledas – paprasčiausiai mes nepastebėjome, kai ją spaudėme. Ir susižavėjimo šūksniai buvo per garsūs, teatrališki.
O paskui jis pavargo vaidinti savo vaidmenį; per ilgai tęsėsi triumfas ir truko pjesė. Jis tiesiog pavargo. Ir rado pretekstą nesantaikai – jį taip lengva rasti, jei reikia.
Mes ne taip pažiūrėjome, ne tą pasakėme, mes per daug spaudžiame, mes ne taip elgiamės, mūsų požiūriai neteisingi, mes skirtingose politinėse stovyklose – ką tik nori galima sugalvoti, kad prasidėtų nesantaika.
Pretekstą lengva rasti. O priežastis visada buvo – pavydas.
Ir vietoj draugo dabar – aršus priešas. Iki dantų ginkluotas mūsų atvirumu.
Visus aerodromų planus ir tankų skaičių jis žino; ir kur atsargos – irgi jam žinoma. Ir silpna vieta – o, jis žino, kur mūsų silpna vieta. Ir smogs būtent ten.
Bet pernelyg nusiminti neverta. Paprasčiausiai todėl, kad šis žmogus niekada nebuvo draugas. Nebuvo – ir viskas. Apsimetinėjo. Net prieš save apsimetinėjo. Jei tapo priešu – draugystės nebuvo. O dabar atsivėrė tikri jausmai ir tikslai.
Taigi per daug pergyventi nereikia. Nors sunku širdyje. Ir pavojus didelis. Bet kovoje laimės tas, kuris neišdavė. Kuris draugavo nuoširdžiai. Kuris tikėjo. Tas ir laimės. Paprastai taip būna…
Ana Kirjanova
Bonusas
