Rytų filosofijoje žmogaus amžius dalijamas į 4 etapus po 25 metus. Pirmasis ketvirtis – mokymuisi

11360
Patinka? Duok Like!

Rytų filosofijoje žmogaus amžius dalijamas į 4 etapus po 25 metus.

Pirmasis ketvirtis – mokymuisi.

Antrasis – šeimos sukūrimui ir vaikų auklėjimui. Trečiasis – nuo 50 metų – atsisveikinimui su viskuo, kas brangu šiame pasaulyje. Paskutinis – bendravimui su Dievu. Aš pragyvenau du ketvirčius taip, kaip galėjau ir įžengiau į trečiąjį amžių.

25 metai atsisveikinimui su pasauliu. Kodėl taip daug?

Mes įaugome į pasaulį, įleidome šaknis, kurias išrauti nelengva. Reikia, kad jos pačios nudžiūtų ir nukristų. Mažiausiai skausmingas variantas.

Pastebiu savyje judėjimą link paprastumo. Mane nustoja jaudinti tokie dalykai, kaip: mada, pramogos, drabužių įvairovė, maisto subtilumas. Aš nustojau sekti naujienas ir premjeras.

Mane erzina šurmulys ir prikimštos spintos. Nesinori niekur bėgti, net noras bendrauti pastebimai mąžta. Aš palaipsniui, ūglis po ūglio, nuplešiu pasaulį nuo savęs.

Pasaulio karietą traukia du arkliai – troškimas ir aistra. Su kiekvienais nugyventais metais jie juda vis lėčiau, šuolius keičia ristelė, o paskui – neskubrus žingsnis. Ne todėl, kad nėra jėgų, o todėl, kad nebėra ankstesnių prasmių.

Dar prisimenu save ankstesnę ir savo sėkmę, pelnytą, garbingą, svaiginančią, tačiau pasilikusią praeityje. Nelengva jos atsisakyti, tai storiausia šaknis, kuri sieja su pasauliu.
Dalis ūglių jau nuplėšta ir pro neužgyjančius plyšius pučia svetimos sėkmės skersvėjis.

Kažkas viduje kursto: „Nagi! Pasitempk! Tu dar gali!“. O kitas atsako: „Galiu, bet kam?“

Trečiasis amžius – tai išėjimas iš miesto ir kelias link aukšto kalno papėdės.

Miestas – pasaulis nepaleidžia. Darbas, vaikai, giminaičiai, draugai, bendrijos, materialūs džiaugsmai laiko tvirtais gniaužtais. Miestas, įsitikinęs savo reikšmingumu, sukioja pirštą prie smilkinio ir sako:

„Lepšis? Negalėjai? Pasidavei?“ Jis negali patikėti, kad žmogus sugeba savanoriškai, būdamas sveiko proto, atsisakyti jo ir jo stabų.

Ir štai mes išeiname iš miesto ir traukiame kalno link. Atsigręžiame, tačiau nepavirstame druskos stulpais, todėl kad mums duotas laikas – 25 metai, kad suprastume, ko mums iš tiesų reikia.

Mes žengiame keletą žingsnių, sustojame, žengiame atgal. Kartais grįžtame link atvirų vartų ir vėl stengiamės išeiti. Kelias iki kalno papėdės ilgas ir sunkus. Iš pradžių stengiesi atsispirti miesto įkalbinėjimams, paskui kovoji pats su savimi ir keikiesi kaip vežikas.

Į kelią reikia traukti lengvai, sunku tempti praeities naštą, todėl atsikratai tai vieno, tai kito.

Iš pradžių išmeti senus daiktus, paskui – nereikalingus santykius, norus, praradusius patrauklumą, užgesusias aistras.

Kad pakiltum į kalną, negalima tempti su savimi naštos, nes pavirsi Sizifu, nuolat nusiritančiu žemyn su akmeniu. Pakanka maišelio ant pečių su gabalu duonos ir buteliu vandens, o dar – geros avalynės, kad nenutrintum kojų iki kraujo. Tačiau net jei tai nutiktų – ne bėda.

Viršūnėje, Aukso mieste, yra viskas: ir maistas, ir vaistai, ir amžinasis gyvenimas.

25 metai, kad pasiruoštume pakilimui. Nemažai, bet ir nedaug.

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
Patinka? Duok Like!

Warning: A non-numeric value encountered in /var/www/sketislt/data/www/sketis.lt/wp-content/themes/Newspaper/includes/wp_booster/td_block.php on line 353