Net paties kiečiausio virėjo patiekalai neprilygs kulinariniams močiutės kūriniams, nuo kurių net pirštelius apsilaižysi.
Tokios nuomonės laikosi labai daug žmonių. Pavyzdžiui, italas Džodis Skaravela.
Jis taip ilgėjosi savo nonos (nonna itališkai – „močiutė“), kad dabar jo restorane net 40 močiučių.
Kai Džodis buvo mažas, namie viskam vadovavo jo močiutė – italų tradicijų ir receptų lobynas.
Jos atminimui jis atidarė įstaigą Enoteca Maria Niujorke, kad supažindintų publiką su tradicine itališka virtuve – ne „aukštąja“, o kaimiška, kokia paprastos šeimininkės maitina savo šeimas.
Jis pradėjo nuo to, kad vietos laikraštyje publikavo skelbimą: „Reikalingos italų močiutės, žinančios regioninę virtuvę“. Tačiau su laiku gandas apie jo užmojį pasklido po visą apskritį ir moterys pradėjo eiti pačios.
Galiausiai jis rado 7 pagyvenusias ir patyrusias šeimininkes iš skirtingų Italijos regionų.
Kiekviena jų paeiliui tam tikrą savaitės dieną gamina savo firminį patiekalą.
Idėja labai nusisekė ir netrukus restorano savininkas pradėjo galvoti apie geografijos plėtimą ir sukvietė močiutes iš visų žemės rutulio regionų.
Taip Enoteca Maria tapo tarptautine: be italų virėjų, ten dabar yra močiučių iš Argentinos, Alžyro, Rusijos, Sirijos, Dominikos respublikos, Lenkijos, Liberijos, Nigerijos.
Be jų, įstaigoje yra dar vienas ypatingas virėjas – senelis Džiuzepė, į kurio pareigas įeina įvairių rūšių makaronų ruošimas.
Ar močiutės sutaria tarpusavyje?
„Būna ir ginčų, ypač kai jos susirenka visos kartu, juk kiekviena įprato, kad savo virtuvėje yra pati sau šeimininkė,- prisipažįsta Skaravela. Kartais ir žiežirbos laksto.“
Džodžio restoranėlis labai populiarus – žmonės iš viso pasaulio užsisako staliuką net prieš pusmetį.
Esmė ne tik skanus maistas: lankytojai jaučiasi kaip mylimi anūkai.
Restorano savininkas pažymi, kad kartu šios moterys sukuria ypatingą atmosferą. Juk „niekas neprilygs pietums, kuriuos tau paruošė močiutė“.
Ar norėtumėte apsilankyti tokiame restorane?
