Dešimt santuokos metų. Du vaikai. Galvojau, kad mes esame laimingi. Įprasta šeima — darbas, vaikai, savaitgaliai kartu. Nieko netrūko.
Tą rytą jis nuėjo į dušą, palikęs telefoną virtuvėje. Atėjo pranešimas. Aš be sąmoningai pažvelgiau — moteriškas vardas, nepažįstamas. “Laukiau nekantriai vakaro, mylimasis”.
Širdis spurdo. Pasiėmiau telefoną. Kodo nebuvo — jis manimi pasitikėjo. Atidariau susirašinėjimą.
Ir pasaulis sugriuvo.
Mėnesių žinučių. Šimtai. “Pasiilgau”, “Myliu tave”, “Kada susitiksim”. Nuotraukos — ji su apatiniais, jie abu restorane. Aš sklaidžiau viršun, vis giliau į praeitį. Pusė metų. Visus šešis mėnesius jis gyveno dvigubą gyvenimą.
Radau žinutę prieš savaitę: “Žmona nieko neįtaria. Ji per daug pasitikinti, net nepatikrina telefono”.
Aš stovėjau virtuvėje ir negalėjau kvėpuoti. Pasitikinti. Jis pasinaudojo mano pasitikėjimu prieš mane.
Skaičiau toliau. Jie planavo susitikimą šį savaitgalį. “Pasakysiu žmonai, kad važiuoju pas draugą žvejoti”, — rašė jis. Žvejyba. Jis jau tris kartus pastaraisiais mėnesiais važiavo “žvejoti”. Aš ruošiau jam maistą į kelią, atsibučiuodavau atsisveikindama.
Rankos drebėjo. Norėjau įsiveržti į vonią, rėkti, reikalauti paaiškinimo. Bet sustabdžiau save.
Gilus įkvėpimas. Dar vienas.
Atidariau klaviatūrą jo telefone ir parašiau JAI jo vardu:
“Labas. Čia žmona. Ačiū už susirašinėjimą, labai įdomu. Ypač patiko apie tai, kokia aš pasitikinti. Beje, šį savaitgalį jis nevažiuos žvejoti — rinks daiktus. O tau linkiu rasti laisvą vyrą, o ne svetimą”.
Išsiunčiau.
Paskui atidariau jo kontaktus. Sukūriau grupę. Pridėjau ten jo tėvus, mano tėvus, jo geriausią draugą, keletą bendrų pažįstamų.
Pradėjau daryti ekrano kopijas susirašinėjimo. Pasirinkau pačias iškalbingiausias. “Žmona nieko neįtaria”. “Pasakysiu, kad žvejyboje”. “Myliu tik tave, žmona — tik pareiga”. Ši paskutinė ypač skaudžiai kirto.
Įkėliau ekrano kopijas į grupės pokalbį. Parašiau:
“Visi laba diena. Noriu pasidalinti, kuo užsiima patikimas šeimos vyras pastaruosius šešis mėnesius. Kol auginau mūsų vaikus, jis kūrė ryšius su kita. Manau, kad visi turėtų žinoti tiesą”.
Paspaudžiau siųsti.
Po trisdešimties sekundžių telefonas mano rankose pradėjo plyšinėti nuo pranešimų. Žinutės krito viena po kitos.
Uošvė: “Ar tai tiesa?!”
Mama: “Dukryt, kas vyksta?”
Jo draugas: “Ar tai tikrai tiesa?”
Išjungiau garsą. Padėjau telefoną ant stalo.
Iš vonios išėjo vyras. Su rankšluosčiu, patenkintas, kažką švilpavo. Pamatė mane virtuvėje.
“Labas rytas, — pasakė jis su šypsena. — Ar nori kavos?”
Aš tyliai parodžiau į jo telefoną ant stalo. Ekranas švietė nuo nesibaigiančių pranešimų.
Jis suraukė antakį. Prieėjo. Pasiėmė telefoną. Atrakino.
Mačiau, kaip keičiasi jo veidas. Kaip nyksta spalva. Kaip plečiasi akys.
Jis sklaidė. Skaitė. Burna pravirta.
Tada pažvelgė į mane. Išblyškęs. Telefonas drebėjo rankoje.
“Tu… tu…”
“Aš”, — pasakiau ramiai. “Pasitikinti žmona, kuri nieko neįtarė. Siurprizas”.
“Kodėl tu… kodėl visiems išsiuntei?!” — balsas nutrūko iki šauksmo.
“O kodėl tu šešis mėnesius buvai su kita, kol aš ruošiau tau maistą į kelią ant žvejybos?”
Jis atvėrė burną, uždarė. Ieškojo žodžių.
“Aš galiu paaiškinti…”
“Nereikia. Aš viską perskaičiau. Visus tavo paaiškinimus jai. Kaip tu myli tik ją. Kaip žmona — tik pareiga. Kaip aš per daug pasitikinti”.
Telefonas jo rankoje vėl pradėjo vibruoti. Skambutis nuo motinos. Jis nepakėlė.
“Paklausyk, galime tai aptarti…”
“Nėra ko diskutuoti. Rinkis daiktus. Šiandien. Gali važiuoti pas ją, pas draugą, pas tėvus — nesvarbu man. Bet iš šių namų išeini”.
“Tu negali manęs išvaryti! Tai ir mano butas!”
“Butas ant manęs. Hipoteką mokėjau aš paskutinius tris metus, kol tu taupai ant automobilio. Atspėk, kur dingo tavo santaupos? Ant vakarienių su ja, ant viešbučių, ant dovanų. Aš patikrinau sąskaitos išrašą, kol buvai duše”.
Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane, lyg matytų pirmą kartą.
“Kas tu esi?” — iškvėpė jis.
“Aš — ta pati pasitikinti žmona. Kuri pabudo”.
Telefonas plyšo. Skambučiai, žinutės. Jo pasaulis griuvo akyse. Tėvai šoke, draugai suglumę, meilužė įniršusi — jai jis žadėjo skyrybas “netrukus”.
Jis surinko daiktus per valandą. Tylėdamas. Aš sėdėjau virtuvėje ir gėriau kavą, klausydamasi, kaip jis blaškosi po kambarius.
Kai išėjo, sustojo tarpdurėje.
“Tu pasigailėsi. Tau neatleis, kad mane sugėdai prieš visus”.
“Tai tu pats save sugėdei. Aš tik parodžiau tiesą”.
Jis užtrenkė duris.
Praėjo mėnuo. Skyrybos tvarkomos. Alimentai vaikams, butas man, hipoteka — mano. Jis gyvena pas tėvus. Ta mergina, beje, jį paliko, kai suprato, kad skyrybos — ne juokas, ir žmona viską žino.
Jo draugai atsisuko — niekas nenori bendrauti su žmogumi, kuris taip bjauriai apgavo šeimą. Tėvai šoke, bando atitaisyti, bet aš neperkalbama.
Kartais galvoju: ar teisingai padariau, išsiųsdama visiems? Gal reikėjo tyliai išsiskirti, neapgėdinti jo viešai?
Bet tada prisimenu: “Žmona per daug pasitikinti”. Ir suvokiu — jis nenusipelnė mano subtilumo.
Štai ir klausimas neduoda ramybės: ar teisinga viešai atskleisti išdavystę? Ar tai per žiauru — atimti žmogaus reputaciją prieš visus? Ar turėjau teisę įtraukti į tai artimuosius ir draugus, ar reikėjo išspręsti šį klausimą tik tarp mūsų?
