— Duokite man, prašau, duonos kepaliuką ir du pakelius margarino, — nuaidėjo skambus balsas.
— Kokį tau margariną, mergyte? — paklausė pardavėja su vos matoma šypsena, žiūrėdama į mergaitę.
— „Naminį“!
„Ir išleidžia gi tokias mažas mergytes vienas į parduotuvę!“ — pasipiktinusi pagalvojo pardavėja. — Ji gi vos prekystalį pasiekia. Tik akys matosi! Kur jos tėvai?“
— Tu viena atėjai?
— Ne! Manęs ten brolis laukia, — mažylė parodė į parduotuvės duris.
— А-а… aišku, — pasakė moteris. — Štai, imk! Duonos kepaliukas ir du margarino.
Mergytė išskleidė maišelį, kurį iki tol laikė rankoje, ir sudėjo duoną su margarinu. Tada mažylė ištiesė pardavėjai pinigus.
— Grąžą atiduosi mamai. Arba broliui, gerai?
— Gerai! — mergytė sumirksėjo didelėmis akimis. — Oi! Vos nepamiršau! — Dar kažko?
— Taip! O galima pusę kilogramo laimės?
— Ko?! — moteris pakėlė antakius.
— Pusę kilo laimės! — pakartojo mergytė. — Čia brolis manęs paprašė nupirkti!
Pardavėja nusišypsojo.
— Na, jei brolis… Štai, imk, — ji ištiesė mažylei cukraus vatos.
— Čia laimė? — susižavėjusi pažvelgė į vatą mergytė, — Čia tikrai pusė kilogramo?
— Ne, pusė kilo daug! O šito kaip tik užteks! — nusijuokė moteris. Mergytė padėjo grąžą ant prekystalio.
— Ne, ne, pasiimk! Laimė neparduodama! Tik ne už pinigus. Mergytė paėmė vatą į kairę ranką (dešinėje buvo krepšys su duona ir margarinu) ir, džiaugsmingai išbėgo iš parduotuvės. Pardavėja mįslingai pažvelgė jai pavymui, išėmė iš kišenės pinigus ir įdėjo į kasos pinigų skyrelį…
Bonusas
