Kaip galima nugalėti dabar visur įsivyraujantį nerimą?

Nusverkite jį DŽIAUGSMU.

Patarimai, kaip būti su vaikais per karantiną – eilinis visaliaudinis čelendžas, bei greito prisitaikymo prie besikeičiančios realybės treniruotė. Žinoma, po tokios korono-krizės pasaulis ir mes patys smarkiai pasikeisime. Man jau įdomu pasižiūrėti, į ką visa tai pavirs, ir kokiais mes tapsime. Turiu hipotezę – jei mes priversti laikyti išorinę distanciją tarpusavyje, vadinasi, dvasiškai atėjo laikas suartėti? Labiau rūpintis vieniems kitais?

1. Bijoti normalu.Nenormalu visai nebijoti, kai yra reali grėsmė. Bet kai mes bijome, mes darome daug nelogiškų ir chaotiškų veiksmų. Būtų šaunu susirašyti sąrašą to, ką būtina ir svarbu daryti. Ne vien tik pasidalinti su draugais ar išsispausdinti paveikslėlį, o pačiam – rankomis, galima kartu su vaikais, parašyti arba nupiešti savo nuosavą sąrašą. Ir savo veiksmų planą. Tai padės surikiuoti mintis ir nusiraminti. Sąraše svarbu aprašyti planą – ką darome dabar. Ką darysime, jei susirgsime. Kam skambinsim, ką kviesim. Karštųjų telefonų sąrašą sudaryti – labai naudingas dalykas.

Neatsitiktinai mus apmoko, ką daryti gaisro atveju, piešia plakatus, o paskui užtvirtina įgūdžius – realios grėsmės atveju, kai smegenys nusprendžia „mušti“, „apmirti“ ar „bėgti“, turi įsijungti mechaninė atmintis. Arba turi būti konkreti išorinė informacija, kuri mus „stabilizuos“.

2. Aš atšaukiu artimiausios savaitės seminarus — grupėse daug nėščių moterų, šeimų, daug studentų iš kitų miestų. Ši krizė privers mane keistis, vystytis ir sukurti online-formatą. Esu įsitikinusi, kad dauguma permąstys savirealizacijos formas. Turbūt, atėjo tam laikas.

3. Vaikai nuo šiandien karantine. Svarbu jiems paaiškinti, kas vyksta ir kodėl.Pavyzdžiui: „Dabar daugelyje šalių žmonės susirgo. Prisimeni, kai mes sirgom, kad neužkrėstume kitų ir greičiau pasveiktume, likome namuose. Netgi nėjom į jokius gimtadienius. Ir į kiną. Kad virusas nesklistų, kad žmonės mažiau sirgtų, ypač, kad nesirgtų vaikai, nusprendė laikinai u-daryti mokyklas ir darželius. Mes esame saugūs. Liksime namuose ir sugalvosime, kuo užsiimti tomis dienomis.“

Pažįstamas vaikas šiandien manęs paklausė: „Teta Sveta, čia mus taip nubaudė? Visi vaikai blogai elgėsi? Mama nežino, kur mane dėti“. Toks fonas – „dėl manęs kilo problemos“ – nelabai geras. Vaikui svarbu žinoti, kad jis nekaltas. Mes net neįsivaizduojame, ko prisigalvoja ir dar „prideda“ vaikai. Todėl, kuo daugiau informacijos iš mūsų, tuo mažiau nerimo.

4. Svarstau, kaip mūsų name galima būtų suorganizuoti jaunimo pagalbą pagyvenusiems žmonėms. Gal atvežti jiems produktų, kad tie, kurie yra rizikos grupėje, nevažinėtų po miestą ir nesigrūstų parduotuvėse.

5. Parašysiu atskirai apie tai, kuo galima būtų užsiimti su vaikais karantino metu.  Kaip, pasinaudojus kartu praleidžiamu laiku, padirbėti  su tamsos baime. Ir apie žaidimus parašysiu atskirai. Tuo pačiu priminsiu tėvams, ypač dabar, tokiu nerimastingu laiku, svarbu pagalvoti ir apie laiką sau, savo erdvę. Vaikai turi žinoti, kad dabar mama 5,10, 15 minučių pabus sau – pasirūpins savo dalykais, laikas, kai mama „namelyje“. Taip vaikas mokysis gerbti ir savo asmeninę erdvę. Mokysis to, kad gali pats savimi pasirūpinti.  Suaugusieji, kurie visą laiką būna su vaikais, patiria didžiulį sensorinį krūvį. Mūsų nervų sistema turi bendravimo limitą. Jei mes nedarysime pauzių, sąmoningai, gerbdami save, vėliau graušimės, kad aprėkėm vaiką be reikalo. Vaikams (netgi kūdikiams) mes tikrai nereikalingi visas 24 valandas per parą.

6. Kažkada, prieš daug metų, aš mokiausi traumų terapijos. Tada aš stebėjausi, kaip primygtinai dėstytojai iš Vokietijos ir Šveicarijos siūlė mums sesijos pradžioje praktiką: „Užsiimti džiaugsmu“. Mažiausiai pusvalandį mes prisimindavome arba sugalvodavome dalykus, kurie mums teikia arba gali teikti džiaugsmą. Tai būtina, kad viduje susikurtų fonas, padedantis mums išlaikyti įtampą. Džiaugsmas – jo dabar mums labai reikia, kad galėtume nugalėti ir pasipriešinti mūsų tykojančiam nerimui ir baimei. Kaip nebūtų sunku, svarbu neprarasti gyvenimo skonio. Tai bus mūsų „imunitetas“. Frazė „Aš renkuosi gyvenimą“ – ne šiaip frazė. Tai mūsų pasirinkimas.

7. Kokie stiprūs mes bebūtume, svarbu žinoti, kad krizės metu yra tie, į kuriuos galima atsiremti. Gali būti, kad mes galime tapti atrama kitiems, kuriems dabar baisiau. Tikiuosi, šalia jūsų yra tie, kuriais galite pasikliauti ir į juos atsiremti. Bet kokios krizės – tai laikas, kai yra „mes“.

Svetlana Royz

Bonusas

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.