Mano sūnaus Adomo nebėra jau mėnesį. Jam buvo vos 8 metai. Jis važiavo namo iš mokyklos su dviračiu, kaip visada… ir nepasiekė namų, jį partrenkė automobilis. Nuo to laiko mano gyvenimas sustojo. Namai virto tuščia dėže, kur viskas primena jį: jo puodelis, jo batai prie durų, piešiniai ant šaldytuvo.
Vaikštau po kambarius ir klausau tylos — man atrodo, kad širdis tapo kažkokiu įskilusiu daiktu, kurio jau nebegalima sutaisyti.
Liko vyras ir mūsų mažoji — Eva, jai penkeri. Ji stengiasi gyventi, žaisti, ką nors pasakoti, o aš… aš lyg ir nepajėgiu sekti jos šviesa. Aš gyvenu tamsoje.
Vieną dieną ji piešė prie stalo. Sėdėjo tyliai, susikaupusi, ir staiga sušnibždėjo:
— Mama, aš mačiau Adomą.
Smarkiai pakėliau galvą.
— Kur, mieloji?
— Ten, per gatvę. Pro langą. Jis kartais žiūri ir mojuoja man.
Viduje viskas susispaudė. Glostydavau jai galvą ir kramčiau dantis, kad neverkčiau. Vaikiška fantazija. Vaikiška ilgesys. Žinoma, ji pasiilgsta brolio. Žinoma, jai norisi tikėti, kad jis yra kažkur šalia.
Bet vakare pamačiau jos piešinį. Berniukas. Prie lango. Veidas — kaip Adomo. Tada per nugarą perbėgo šaltis.
Naktį ilgai žiūrėjau į namą priešais. Juodi langai, jokio judesio.
Kitą dieną vaikščiojau su šunimi ir atsitiktinai pakėliau akis į tą patį langą.
Ir… sustojau.
Lange stovėjo berniukas.
Tokio pat ūgio. Tokie pat šviesūs plaukai. Tas pats veidas.
Kojo susvėrė. Po to užuolaidos smarkiai sujudėjo ir užsidengė.
Stovėjau kaip įkalta. Žinojau, kad tai negali būti Adomas.
Bet kodėl tas vaikas toks panašus?
Širdis tilindžiavo kažkur gerklėje, kai priėjau prie namo ir pasibeldžiau. Duris atvėrė ne iš karto. Jau buvau pasirengusi eiti, bet spyna trakštelėjo — ir ant slenksčio pasirodė moteris, pavargusi, susivėlusi, lyg po ilgo verkimo.
Už jos kojos išlindęs tas pats berniukas.
Man išsiveržė aštrus raudonas…
— Dieve…
Bet tai nebuvo Adomas.
Panašumas — bauginantis, beveik skausmingas. Bet tai buvo kitos akys. Kitas žvilgsnis. Kitas veido išraiška.
Moteris iš karto pastebėjo, kad išbalau.
— Jums bloga?
Palinksėjau galva, bet ašaros pačios plūdo.
— Mano sūnus… — negalėjau baigti sakinio. — Jis… buvo toks pats.
Ji tyliai pasitraukė į šoną.
— Užeikite.
Nenorėjau, bet kojo pačios peržengė slenkstį. Berniukas stovėjo priešais. Išsigandęs, bet smalsus. Supratau — ne jis.
Bet tai, kaip laikė ranką ant karnos… kaip palenkė galvą… štai tai man sudavė smarkiausiai.
Su ja atsisėdome virtuvėje, ir papasakojau viską. Ji klausėsi, netrukdydama, ir tik galiausiai pasakė:
— Mes atsikraustėme prieš mėnesį. Jo tėvas žuvo praėjusią žiemą. O dabar… jis taip pat ką nors prarado. Gal todėl dažnai stovi prie lango.
Žiūrėjau į berniuką ir galvojau:
Štai toks gyvenimas. Duoda tau svetimą veidą, kad prisimintum — tavo vaikas nebegrįš.
Bet kažkuriuo momentu jis priėjo prie manęs ir tyliai pasakė:
— Teta, kodėl jūs verkiate?
Ir pirmą kartą per mėnesį neatsikėliau nuo kažkieno rankos.
Vėliau su ta moterimi pradėjome sveikintis per gatvę. Kartais ji atneša mums pyrago. Kartais pasiimu jį iš mokyklos, jei ji vėluoja. Eva žaidė su juo keletą kartų — ir, atrodo, nustojo laukti siluetų lange.
Tai ne Adomas.
Bet galbūt pasaulis tokiu būdu suteikė man šansą vėl atverti širdį — ne pamiršti, o išgyventi.
Ir vis galvoju: ar tai teisinga — bandyti vėl gyventi, jei viduje dar skaudu? Ar tiesiog bandau pakeisti tai, ko nepakeisti negalima?
