Senos autobuso stotelės suoliukas, ten, kur retai kas užsibūdavo ilgiau nei minutę, kasdien vakare sulaukdavo to paties svečio. Berniukas, gal aštuonerių ar devynerių, su nedidele kuprine, mėlynais sportbačiais ir žvilgsniu, nukreiptu į tolumą, stovėdavo čia lyg pagal laikroduką. Nesvarbu, koks metų laikas buvo – žiemą jis vilkėjo šiltą striukę, vasarą – dėvėjo kepurę ir turėjo vandens butelį. Jis ateidavo, atsisėsdavo ant suoliuko ir laukdavo. Niekada neprašė pagalbos, netikrino telefono, tik laukė.
Rajono gyventojai jį pastebėdavo. Kai kam jis keldavo užuojautą. Kiti tik gūžčiodavo pečiais. Vieną dieną pradinukų mokytoja vardu Ema, eidama pro šalį, sustojo. Ji jį matydavo jau daug kartų, bet šįkart nusprendė prabilti:
— Labas. Tu kažko lauki?
Bernukas linktelėjo. Jo žvilgsnis vis dar buvo nukreiptas į kelią.
— Laukiu mamos. Ji pažadėjo, kad grįš pas mane. Ji atvažiuos geltonu autobusu.
— O kur tu gyveni?
— Su močiute. Bet mama sakė: kai tik galės, ji grįš. Aš ateinu, kad nepražiopsotų.
Berniuko žodžiai buvo paprasti, bet Emą kažkas nudūrė širdyje. Jis neatrodė pasimetęs ar išsigandęs. Priešingai – atrodė, kad jau priprato laukti. Kad buvo pripratęs tikėti.
Kitą dieną Ema vėl atėjo prie stotelės tuo pačiu laiku. Berniukas jau sėdėjo. Ji tyliai atsisėdo šalia. Trečią dieną ji atėjo nešina termosu su arbata. Berniukas padėkojo ir pasakė:
— O gal šiandien ji tikrai atvažiuos?
Praėjo kelios savaitės. Ema sužinojo, kad berniuko vardas Nojus. Jis gyveno su močiute kaimynystėje, lankė tą pačią mokyklą, kur ji dirbo, tik pradinėse klasėse. Tėvas buvo išvykęs jau seniai, o mama vieną dieną taip pat dingo iš jo gyvenimo. Močiutė sakydavo, kad mama dirba kitame mieste, bet «dar negali grįžti». Nojus tikėjo. Ir kiekvieną vakarą laukė.
Kartą, kai jie vėl sėdėjo kartu, Nojus prabilo:
— Žinau, gal ir nebebus taip, kad ji grįš. Bet jei aš nustosiu jos laukti, ji, gal būt, pagalvos, kad man nerūpi. O man rūpi.
Emai nepavyko nieko atsakyti. Ji tiesiog paėmė jį už rankos. O tada pasiūlė:
— O jei kitą kartą aš lauksiu kartu su tavimi? Tik lauksime visų, kam to reikia. Ne tik tavo mamos. Ką manai?
Berniukas linktelėjo. Pirmą kartą nusišypsojo.
Nuo tos dienos vakare prie stotelės sėdėjo du žmonės. Kartais prie jų prisijungdavo kiti vaikai. Kartais – suaugusieji. Vieni tyliai gėrė arbatą. Kiti pasakojo apie tuos, kurių laukė.
Stotelė tapo ramybės ir tikėjimo vieta. Vieta, kur galima laukti – ne vienam. Nes net jei kažkas niekada neatvažiuos, žinai: atėjai ne be reikalo.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
