Man 60 metų, ir aš gyvenu ramiu gyvenimu, prie kurio įpratau per daugelį metų. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad praeitis, kurios bijojau ir gėdinausi, staiga sugrįš — po dvidešimties ilgų metų. Ir pats karčiausias dalykas tas, kad ji įsiveržė į mano namus ne viena… ją įleido mano sūnus.
Kadaise, seniai, aš beprotiškai įsimylėjau. Jis buvo aukštas, savimi pasitikintis, juokindavo iki ašarų ir atrodė žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Mes greitai susituokėme, o netrukus gimė mūsų vaikas. Tie pirmieji metai buvo kaip paveikslėlis — mažas butas, puodeliai virtuvėje, bendros svajonės, naivūs planai.
Bet palaipsniui jis tapo kitoks. Dingdavo vakarais, pasirodydavo su kvapais, kurie negalėjo priklausyti man. Melavo, vengė, išeidavo, tarsi namuose jo nėra. Aš tikėjau iki galo, užmerkiau akis, kentėjau. Tikėjausi, kad vaikas sulaikys, kad meilė išgelbės. Bet vieną naktį pabudau, o jo vėl nebuvo. Viduje kažkas nutrūko. Surinkau daiktus, paėmiau mažąjį sūnų už rankos ir išėjau pas motiną. Jis net nepaklausė kur.
Po mėnesio jis išvyko į kitą šalį pas naują moterį. Ir tarsi ištrynė mus iš savo gyvenimo. Nei laiško, nei skambučio. Nieko. Likau viena, su vaiku ir baime, kad nepavyks. Bet pavyko.
Dirbau dviejose–trijose pamainose, atsisakiau visko, bet niekada — jam. Ligos, mokykla, repetitoriai, apranga, avalynė — viską nešiau viena. Ir nesiskundžiau. Nes jis — mano vaikas, mano gyvenimas.
Kai jis išvyko mokytis į kitą miestą, aš padėjau, kaip galėjau: siuntos, pinigai, patarimai. Didžiavausi juo, ir to niekas negalėjo atimti.
Ir prieš mėnesį jis pasakė, kad tuokiasi. Aš apsidžiaugiau taip, tarsi man pačiai būtų pasiūlę ranką ir širdį. Bet džiaugsmas beveik iškart virto nerimu — jis vengė žvilgsnio, nerangiai kalbėjo, tarsi bijojo pasakyti kažką svarbaus.
Ir galiausiai pasakė.
Tėvas, tas pats, kurio nebuvo dvidešimt metų, jo gyvenime staiga atsirado. Staiga tapo «rūpestingas». Staiga pasiūlė sūnui buto raktus.
Bet… su sąlyga. Aš turiu vėl už jo ištekėti. Ir leisti jam gyventi mano namuose.
Aš net iškart nesupratau prasmės. Sūnus kalbėjo karštai, nevienareikšmiai:
– Juk tu viena… tau bus geriau kartu. Tėvas pasikeitė. Padaryk tai dėl manęs. Dėl mūsų būsimos šeimos.
Išėjau į virtuvę, nes kvėpavimas sutriko, rankos drebėjo. Dvidešimt metų gyvenu be šio žmogaus. Dvidešimt metų viena auginau vaiką. Dvidešimt metų jis nesidomėjo, ar mes apskritai išgyvename.
O dabar jis grįžta… ne dėl manęs. Dėl patogumo.
Išėjau ir ramiai pasakiau vieną žodį:
– Ne.
Ir tada sūnus tarsi sprogo. Šaukė, kad galvoju tik apie save. Kad dėl manęs jis neturėjo normalaus tėvo. Kad dabar aš vėl «griūdu jo gyvenimą».
Kiekvienas žodis trenkė kaip antausis.
Jis nežinojo, kaip pardaviau savo žiedą, kad nupirkčiau jam žiemos striukę.
Nežinojo, kaip naktimis valydavau laiptines, kad pakaktų mokymo knygoms.
Nežinojo, nes niekada nesiskundžiau. Aš tiesiog buvau šalia.
Jis išėjo garsiai trenkiant durimis. Nuo tada neskambina.
Taip, jam skauda.
Bet ir man skauda — taip, kad kartais neįmanoma įkvėpti.
Vis dėlto aš nesijaučiu vieniša. Aš turiu savo tylų, sąžiningą gyvenimą. Nenoriu sugrąžinti to, kuris kadaise pasirinko svetimą šeimą ir pamiršo apie savo. Nenoriu pavirsti į smulkią monetą.
Sūnus — vienintelis žmogus, dėl kurio esu pasiruošusi laukti. Tikiuosi, vieną dieną jis supras: meilės negalima pirkti kvadratiniais metrais. Meilė — tai ne sandėris, ne sąlyga, ne šantažas.
Tai tai, ką atidaviau jam visą gyvenimą.
O buvęs… tegu lieka ten, kur pats išėjo — praeityje.
Ir vis dėlto aš savęs klausiu kiekvieną dieną:
o ką jūs darytumėte, jei jūsų pačių vaikas paprašytų išduoti savo žaizdas ir savo praeitį dėl jo ateities?
