Po mūsų skyrybų žmona su dukra išvažiavo gyventi į kitą šalį. Iš pradžių skambindavau žmonai, kad pasikalbėčiau su dukra, bet paskui ir tai dingo. Likau visiškai vienas. Asmeninis gyvenimas nesiklostė.
Aš ir nevedžiau paskui daugelį metų. O ir nenorėjau, tiesą sakant. Man bent santykius su dukra atstatyti… Štai taip ir pragyvenau vienatvėje daugiau nei 15 metų. Mano gyvenimas buvo vienodas, nuobodus.
Tačiau tai buvo iki to momento, kol socialiniame tinkle negavau dukters pranešimo: „Aš tavęs nekenčiu. Kaip tau gali būti taip nusispjaut ant mūsų?“
Pasirodo, kad kelis metus mano dukra kovojo su liga, o neseniai jai atliko sudėtingą operaciją… aš apie tai net nežinojau. Po to pabandžiau atnaujinti mūsų bendravimą, tačiau ji visada man atsakinėjo sausai ir abejingai.
Po metų aš sutikau moterį, mes nusprendėme susituokti. O praėjus pusmečiui po vestuvių mums gimė sūnus. Nusprendžiau pasidalinti džiugia žinia su dukra, bet ir čia mes susipykome: ji pasakė, kad tai ne mano sūnus ir žmona mane apgaudinėja.
Aš nepatikėjau, žinoma. Paskui sužinojau, kad tapau seneliu.
Paprašiau dukters parašyti savo tikslų adresą, kad galėčiau atvykti ir pamatyti anūkę.
Didelei mano nuostabai, ji tai padarė. Mes visa šeima susiruošėme pas ją į svečius, tačiau ji pasakė, kad mes neturime teisės net peržengti jos slenksčio.
Ilgai kankinausi naktimis, galvojau, kodėl dukra taip sureagavo ir prisiminiau jos žodžius apie mano žmoną. Tiesiog iš entuziazmo atlikau tėvystės testą. Pasirodė, kad dukra teisi. Po to padaviau skyrybų.
Kadangi mano namai buvo užrašyti žmonai, likau gatvėje be nieko. Giminaičių neturiu.
Dukra, vienintelė giminaitė, nenori manęs matyti ir girdėti. Ką man daryti? Kaip gyventi toliau, o svarbiausia – už ką?
