Dabar perskaičiau, kad Venecijos kanalų vanduo tapo skaidrus. Kitoje, turistų pamėgtoje vietoje, kurioje dabar tuščia, pasirodė gražūs reti paukščiai.
Gal planeta nori pailsėti? Ji pavargo nuo žmonių šurmulio, ji taškosi štormais ir liūtimis, ji stebina šilta žiema, ji purtosi žemės drebėjimais kaip pavargęs šuo išlipęs iš vandens.
Dabar Žemė serga autoimunine liga, ir planeta pasirinko būdą pasveikti: surinkti visus į namus.
Kiekvieną gyventoją – atgal į savo šalį, namo, arčiau gimtųjų sienų. Kad pailsėtų nuo darbų, rūpesčių, amžino skubėjimo.
Kad pagalvotų apie savo sveikatą, prisimintų stalo žaidimus, arbatos gėrimą su tėvais ir vaikais. Kad vietoj sumuštinio išsikeptų pyragą, kurio tešlai reikia penkių valandų rūpesčio. Kad stebėtų kavos virimą seniai iš kelionės atsivežtu aparatu ir neskubant gertų ją iš gražaus puoduko. Baigtų tapyti paveikslą, persirašytų receptus į bloknotą, persodintų gėles.
Planeta veja mus į namus, kad mes juos susitvarkytume: pradedant savuoju kambariu, baigiant mintimis. Gal tada imsime vertinti. Ir greitai sugrįšime į turistų pamėgtas vietas, kurios kol kas ilsisi be mūsų.
Pavasaris įkvėps joms gyvybę, atgaivins tyru oru be begalinių selfių ir šiukšlių po kojomis. Ir atvers mums naują pasaulį, kurį reikia pradėti saugoti jau dabar, šią minutę, pradedant nuo savęs.
Marija Stepanenko
Bonusas
