Jazmino ir šlapios žemės kvapas buvo vienintelis, kas laikė mane realybėje. Praėjus dviem mėnesiams po mano sūnaus mirties. Jis tiesiog nukrito darbe ir daugiau nebeatsistojo.
Namuose tapo taip tylu, kad atrodė, kad tyla kvėpuoja savaime.
Jo žmona — šalta, susikaupusi, tartum svetima. Net laidotuvėse ji stovėjo nejudėdama, be nė vienos ašaros. Jokių skausmo, jokios nuostabos. Tik šaltis.
Praėjus savaitei po laidotuvių, man paskambino sūnaus advokatas. Aš vis dar prisimenu tą pokalbį.
— Ponia Vilson, — pasakė jis švelniai, pasitaisydamas akinius, — jūsų sūnus paliko labai konkretų testamentą. Jis perrašė jums namą, butą centre ir visas sąskaitas.
— O jo žmona? — išspaudziau aš iš savęs.
— Jai liko tik gyvybės draudimas. Visa kita — jūsų žinioje.
Man pritrūko žodžių. Mano sūnus visada viską apgalvodavo iki smulkmenų. Jei jis taip nusprendė, vadinasi, tam buvo priežastis. Galbūt kažkas, ko jis taip ir nespėjo man pasakyti.
Aš jai to nepapasakojau. Nė žodžio. Tiesiog tylėjau — iš pagarbos, iš meilės, iš intuicijos, kuri šnabždėjo: jis žinojo, ką darė.
Praėjo du mėnesiai.
Tą dieną nusileidau žemyn ir sustingau.
Vidury svetainės stovėjo ji — kito vyro glėbyje. Aukšto, pasitikinčio savimi, su šypsena veide.
— O, kokia tinkama proga, Margaret, — ramiai ištarė ji, suraišiusi savo ranką su jo ranka. — Susipažink, tai Danielius. Mano… partneris.
Aš negalėjau patikėti savo akimis.
— Bet… juk tai per anksti… — sušnabždėjau aš.
— Per anksti? — ji nusijuokė. — Liaukis, tu tiesiog senamadiška. Mes su Danieliumi nusprendėme, kad laikas keisti viską. Šie namai — vien tik liūdesys. Mums reikia erdvės, supranti? Todėl, jei netrukdo — susirink daiktus. Rask sau kitą vietą.
Aš ilgai tylėjau. Viduje viskas kunkuliavo, tačiau veidas liko ramus.
— Miela, — pagaliau prabilau aš, išsitraukdama voką iš kišenės, — bijau, kad tai tau teks krautis lagaminą.
Aš padėjau dokumentus ant stalo — taip, kad popieriaus garsas perkirto tylą.
— Šie namai ne tavo. Po mano sūnaus mirties jie priklauso man. Visa — namai, butas, sąskaitos. Tau liko tik draudimas. Tylėjau anksčiau, nes pasitikėjau savo sūnumi. Dabar suprantu, kodėl.
Jos šypsena išnyko. Veidas išblyško. Greta stovėjęs vyras atsitraukė, lyg pajutęs, kad scena baigėsi.
— Turi 24 valandas, kad susirink savo daiktus, — ramiai pasakiau aš. — Tada advokatas užsiims likusiu. Noriu, kad mano sūnus pagaliau galėtų ilsėtis ramybėje. O ramybės nebūna ten, kur gyvena melas.
Aš išsitraukiau telefoną ir surinkau numerį:
— Pone Karteri? Taip, čia Margaret. Paruoškite dokumentus iškeldinimui. Rytoj ryte pasirašysiu.
Ji dar labiau išblyško, o jos „partneris“ tyliai ėmė eiti link durų.
Sėdau į krėslą prie lango, ir saulėlydžio spindulys palietė mano veidą.
Namai vėl tapo mano. Tačiau svarbiausia — teisingumas sugrįžo.
Tylėjimas pasirodė esąs meilės aktas.
O tiesa — jėgos aktas.
Ir tuo metu man pasirodė, kad girdžiu savo sūnaus balsą — ramų, dėkingą.
Jis pagaliau rado ramybę.
Žiūriu į šviesą, krentančią pro langą, ir mąstau: ar visada verta tylėti dėl ramybės — jei tiesa gali sugrąžinti sielai ramybę?
