Mes visi žinome, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime – ne veltui ir kiekvienas atsitiktinis susitikimas iš tiesų ne atsitiktinis. Kartais likimas mus suveda su įvairiais žmonėmis, tačiau kiekvienas žmogus palieka pėdsaką mūsų gyvenime, o gali ir kardinaliai jį pakeisti.
Šiuo metu Džina dirba paramedike, tačiau iki tol ji 15 metų tarnavo policijoje. Per tą laiką jai nutiko labai įdomi istorija, kuria ji panoro pasidalinti su aplinkiniais.
2005 metais, dirbdama pareigūne, mergina patruliavo jai paskirtoje teritorijoje. Kartą, eidama pro ežerą, Džina atkreipė dėmesį į valkatą, kuris rausėsi šiukšlių konteineryje, ieškodamas maisto.
Ji ir anksčiau matė jį, tačiau būtent šiandien panoro prie jo prieiti. Priėjusi arčiau mergina pasisveikino, tačiau šis, pamatęs žmogų su uniforma, tik ištarė „atleiskite, aš jau išeinu…“Bet Džina greitai jį nuramino, kad jam nereikia bijoti, ji nelinki blogo. Taip žodis po žodžio jie įsikalbėjo. Ir valkata papasakojo pareigūnei savo istoriją.
„Jis man papasakojo, kad jo gyvenime nutiko siaubingas įvykis – jo sutuoktinė netikėtai mirė. Jis niekaip negalėjo pergyventi netekties. Ir tada nutiko baisus baisus dalykas – jis pirmąkart pabandė narkotikų. Ir įgavo priklausomybę“.
Džiną taip sujaudino ši istorija, kad ji suprato, jog dabar nebegali gyventi kaip anksčiau ir paprasčiausiai pamiršti šio žmogaus. Sekančią dieną ji nuėjo į dėvėtų rūbų parduotuvę, nupirko jam būtiniausių drabužių ir davė jam 10 dolerių, kad jis galėtų susitvarkyti dokumentus. Tačiau tuo pat metu mergina suprato, kad labai rizikuoja, juk benamis galėjo išleisti šiuos pinigus eilinei narkotikų dozei. Tačiau visgi ji jam pasakė: „Aš tavimi tikiu!“
„Tuo metu mano darbe vyko sumaištis ir man pakeitė partnerį. Su nauju žmogumi buvo sunku ir aš niekaip negalėjau pritapti prie jo charakterio, todėl aš pabėgdavau pas Vilą, kad pabendraučiau su juo ir praleisdavau su juo beveik kiekvieną laisvą minutę. Mes palaikėme vienas kitą, dalijomės patarimais ir girdėjome vienas kitą. Bet paskui jis tiesiog dingo!“
Džina kelis kartus atėjo į tą vietą, kur jie susitikdavo, tačiau vyriškio nebuvo.
Žinoma, Džina jautėsi apgauta, juk ji tikėjo tuo žmogumi, o jis visgi nepateisino jos vilčių.
Greitai po Vilo dingimo mergina išėjo iš policijos ir nusprendė įgyvendinti savo svajonę – ji nuėjo dirbti paramedike, ištekėjo ir persikėlė į kitą miestą.
Taip praėjo 14 metų. Visą tą laiką mergina prisimindavo tą benamį, ji nežinojo, kas jam nutiko, ar jis gyvas, ši nepateisintos vilties našta visada buvo jos širdyje.
Tačiau kartą likimas vėl juos suvedė. Džina atvažiavo į degalinę, įsipylusi kuro, nuėjo į kasą atsiskaityti. Mokėdama ji pastebėjo, kad tolėliau stovi vyriškis ir ją stebi. O kai ji pasuko link išėjimo, jis užkirto jai kelią tardamas: „Tu mane atsimeni?“ „Aš susimąsčiau porą sekundžių ir supratau. Tai mano Vilas“.
Pasirodo, tada benamis ištesėjo savo žodį. Jis visgi pasidarė dokumentus ir net įsidarbino statybose.
Vyriškis dirbo dieninėje pamainoje ir paprasčiausiai negalėjo ištrūkti susitikti su mergina, o po savaitės, kai jis visgi atėjo į jų vietą, Džina jau nebeateidavo.
Vėliau Vilas sutiko savo būsimą žmoną, kuri padėjo jam patikėti Dievu ir jis pradėjo kiekvieną sekmadienį lankyti bažnyčią. Šiuo metu vyriškis laimingas.
„Mes verkėme ir netramdėme emocijų. Ir tik tada paprašėme nufotografuoti mus kartu.“
Šią istoriją Džina publikavo savo Facebook paskyroje.
„Aš norėjau jums papasakoti savo istoriją, nes ji pilna gėrio. O gėris turi gyventi kiekviename mūsų.
Vienas geras poelgis gali pakeisti visą žmogaus gyvenimą. Jūs galite kažką išgelbėti tiesiog būdami dėmesingi ir geri!“
