Kai man buvo 55 metai, mano gyvenimas buvo visiškas chaosas. Santuoka ir šeimyninis gyvenimas baigėsi. Neturėjau laiko emocinėms žaizdoms — reikėjo dirbti ir sudurti galą su galu. Praėjo metai. Atėjo laikas ką nors daryti su savo gyvenimu.
Ir štai atsirado jis. Patrauklus, jaunas, protingas, malonus, toks žavus — jis turėjo viską. Jis privertė mane vėl jaustis pastebėtai. Supratau, kad amžiaus skirtumas juokingas, bet koks skirtumas? Negalėjau jam atsispirti. Mes turėjome nuostabiausią naktį, ir aš pagalvojau: pagaliau nauja pradžia. Po kurio laiko netgi apsigyvenome kartu. Galvojau, kad tai mano “ilgai ir laimingai”.
Kol netyčia neišgirdau, kaip jis kalbasi su mano seserimi mūsų miegamajame:
“Ji galvoja, kad aš ją myliu. Tai beveik per lengva.”
“Tu šaunuolis. Kuo greičiau ji pasirašys dokumentus, tuo greičiau baigsime.”
Aš įsibėgėjau į miegamąjį, ir jie tiesiog sustingo. Žinote, kaip filmuose rodomi tie sulėtinto vaizdo momentai? Tiesą sakant, realybėje viskas daug blogiau. Jokios dramatiškos muzikos — tik širdies dūžiai ir jų išsigandę veidai.
Jis net nesugebėjo meluoti normaliai. Mėtė kažką apie pokštą, apie tai, kad aš blogai supratau. O sesuo… Viešpatie, mano brangioji sesuo tiesiog pasakė: “Na, juk žinojai, kad tai per gerai, kad būtų tiesa. MŪSŲ amžiuje normalūs vyrai į mus nežiūri”. MŪSŲ amžiuje. Jai keturiasdešimt aštuoneri.
Pasirodo, ji turi kreditų. Daug kreditų. O man — namai po skyrybų ir gana neblogos santaupos. Planas buvo paprastas: jis mane suvilioja, aš įsimyliu, pasirašau dokumentus dėl bendros nuosavybės, tada jie kažkaip atsikrato manimi. Skyrybos ar dar kas blogiau — apie tai net nenorėjau galvoti.
Aš išmečiau juos tą pačią naktį. Verkiau taip, kad kaimynai beldė į sieną. Po to buvo tyla. Baisi tokia tuštuma. Namai atrodė didžiuliai ir svetimi. Gulėjau toje pačioje lovoje, kur mes… Velnias, net dabar bjauru prisiminti.
Pirmus mėnesius aš visai nesupratau, kaip gyventi toliau. Eidavau į darbą kaip zombis. Netekau penkiolikos kilogramų — tiesiog pamiršdavau valgyti. Draugės bandė mane ištraukti kažkur, bet negalėjau. Žiūrėjau į žmones ir galvojau: o jei ir jie apsimeta? O jei jiems visiems kažko iš manęs reikia?
Žinote, kas baisiausia? Aš pradėjau kaltinti save. Galvojau: aišku, kam aš reikalinga penkiasdešimt penkerių? Raukšlės, papildomas svoris, du suaugę vaikai iš pirmosios santuokos. Kodėl man reikalingas trisdešimtmetis vyras? Aš pati kvaila — patikėjau gražiais žodžiais.
Psichologė, pas kurią mane dukra tiesiogine prasme atvilko, pasakė griežtą dalyką: “Nustokite. Jūs nekalta, kad jus išdavė. Kalti tie, kas išdavė.” Skamba banaliai? Man prireikė pusės metų terapijos, kad tai tikrai suprasčiau. Ne tik išgirsčiau, bet ir SUPRASTŲ.
Aš pardaviau tą prakeiktą namą visomis jo prisiminimais. Persikėliau į kitą miestą, kur niekas manęs nepažinojo. Pasiėmiau kreditą ir atidariau mažą kavinukę — visada svajojau, bet bijojau. O po visko, kas įvyko, pagalvojau: koks skirtumas? Blogiau jau nebus.
Pirmus mėnesius sunkiai sudūriau galą su galu. Bet ten, už baro, valydama puodelius ir virindama kavą, pirmą kartą per daugelį metų pajutau save. Ne kieno nors žmona, ne apgauta kvaila — tiesiog savimi.
Po metų sutikau vyrą. Jam penkiasdešimt du, išsiskyręs, trys vaikai, daugybė įpročių ir problemų. Mes mėnesį tiesiog gėrėme kavą ir kalbėjome, kol jis paskyrė mane vakarienės. Dar trys mėnesiai — iki pirmo bučinio. Žinote, tai buvo keista. Jokių sprogimų, jokių “nuplaukta”. Tiesiog šiluma. Patikimumas. Supratimas.
Sesuo neseniai parašė. Atsiprašinėjo, verkėsi, kad viskas nenusisekė, kad ją kankina depresija. Žinote, ką jaučiau? Tuštumą. Jokio pasitenkinimo dėl jos kentėjimų. Bet ir gailesčio taip pat nėra. Tiesiog — nieko.
Dabar man yra penkiasdešimt septyneri. Mano kavinė duoda stabilias pajamas, atsirado naujų draugų, santykiai, kuriuose nebijau būti pažeidžiama. Nesakysiu, kad viskas idealu. Randai išliko. Kartais pabundu naktį ir galvoju: o jei ir tai viskas melaginga?
Bet kiekvieną kartą sakau sau: net jei taip — aš išgyvensiu. Jau praėjau per pragarą ir išėjau iš jo stipresnė.
Tik vienas klausimas neduoda man ramybės: ar atleisčiau sesei, jei ji nuoširdžiai prašytų atleidimo? Jei ateitų ne su skundais dėl savo gyvenimo, bet su tikru atgailavimu? Sąžiningai — nežinau. O jūs, ar galėtumėte?
