Su vyru pragyvenome 7 metus. Yra bendras sūnus, jam 4 metai. Darbe vyras netikėtai įsimylėjo.
Susiruošė skirtis ir gyventi su ja.
Pasakė, kad aš turiu išsikraustyti su vaikais (aš turiu dar vyresnę dukrą ne nuo jo) iš mūsų bendro buto, įgyto santuokoje, į mano mažą ikisantuokinį butą, kurį mes nuomojome, o jis „padės pagal galimybes“.
Aš atsakiau taip: „Tu pamilai kitą, aš nieko prieš, visko būna, tačiau vaikai yra ir lieka, mūsų šalyje tėvai turi lygias teises ir pareigas. Buto nedalinsiu, nors turiu teisę. Mes su dukra išeisime, o štai sūnus liks su tavimi. Pats jį auklėsi, o aš mokėsiu alimentus kaip priklauso, matysiuosi su juo ir pasiimsiu „pagal galimybes“.
Vyras šoke. Kaipgi taip! Aš neturiu laiko, dirbu, negaliu, nemoku, vaikai turi gyventi su motina. Meilužė irgi išsigando tokios perspektyvos. Visi aplinkiniai irgi šoke, net mano tėvai. Esą, tai žiauru ir neteisinga, smerkia mane.
Esmė ne keršte ir nuoskaudoje. Paprasčiausiai aš irgi nenoriu viena tempti dviejų vaikų, gyvendama su jais 17 kv.metrų bute. Aš irgi dirbu, irgi neturiu laiko. Juolab aš manau, kad berniukui reikia vyriško auklėjimo. Jis prašė bendro vaiko, myli jį. Tai kur problema? Nusibodo dvigubi standartai!
