Kai vyras pateko į ligoninę, neatsitraukiau nuo jo. Kasdien — ten, nuo pat ryto. Kepiau cinamono bandeles, jo mėgstamiausias. Jis šypsojosi, kai atnešdavau šiltą maišelį, ir sakydavo: «Dėl to verta gyventi». Nesigailėjau nei miego, nei jėgų. Svarbiausia buvo, kad jis pasveiktų. Ir jis pasveiko.
Po mėnesio jo draugas pasiūlė jam darbą — su geru atlyginimu, kitoje įmonėje. Džiaugiausi dėl jo, didžiavausi. Atrodė, kad dabar viskas taps tik geriau. Jis vėl taps savimi pasitikintis, ramus. Pradėsime normaliai gyventi. Tačiau kartu su nauju darbu atsirado ir nauja moteris.
Iš pradžių nepastebėjau. Jis pradėjo vėluoti, aiškino: «Susitikimai, ataskaitos, nauji projektai». Tikėjau. Net juokavau: «Svarbiausia — nepamiršk, kad namuose tavęs laukia tavo bandelės». O vėliau jis tapo irzlus. Staiga pradėjo sakyti, kad aš «praradau save», «apsileidau». Kad aš ne tokia, kaip anksčiau.
— Tu net nesistengi, — kartą pasakė per vakarienę.
— Kaip suprasti?
— Na, pasižiūrėk į save. Stora, amžinai chalate. Nei makiažo, nei susidomėjimo gyvenimu.
Atsakymo neturėjau. Tik nuleidau akis. Man tapo gėda, tarsi iš tikrųjų buvau kalta dėl to, kad pavargau, kad gyvenu paprastai, be vaizdavimo.
Po kelių savaičių jis susikrovė daiktus. Be paaiškinimų, tiesiog pasakė:
— Negaliu daugiau taip. Man reikia moters, kuri įkvėptų. O tu… tiesiog šalia.
Ir išėjo. Pas ją. Vėliau sužinojau — ji iš darbo. Jaunesnė, tvarkinga, savimi pasitikinti. Tie patys «susitikimai» buvo su ja.
Kai išėjo, pasakė paskutinį kartą:
— Suprask, tu nesusitvarkai. Tu neįdomi, negraži ir apskritai ne mano lygio.
Šie žodžiai įsirėžė kaip peilis. Stovėjau prieškambaryje, žiūrėjau į uždarytas duris ir negalėjau patikėti, kad žmogus, dėl kurio nerimavau, kuriam nešiau maistą, sėdėjau prie lovos naktimis, gali taip kalbėti.
Pirmus mėnesius tiesiog gyvenau automatiškai. Darbas, namai, tyla. Negalėjau užmigti. Galvoje nuolatos skambėjo: «stora, negraži, nesusitvarkau». Žiūrėjau į veidrodį ir savęs neatpažindavau. Ne dėl to, kad pasikeičiau, bet dėl to, kad mačiau savo akimis tą, kuris mane išdavė.
Praėjo septyni mėnesiai. Sulieknėjau ne jo dėka, o todėl, kad maistas nebeskanavo. Pamažu pradėjau atsigauti. Pradėjau išeiti pasivaikščioti, užsirašiau į kepimo kursus — seniai svajojau, bet vis nebuvo laiko. Susipažinau su žmonėmis, juokiausi pirmą kartą per ilgą laiką.
Kartą jis parašė. Tiesiog:
— Labas. Kaip tu?
Neatsakiau. Po kelių dienų paskambino.
— Galiu susitikti? Noriu pasikalbėti.
Iš pradžių nenorėjau. Paskui sutikau — dėl uždaryto taško.
Jis atėjo. Atsisėdo priešais, patylėjo.
— Tu pasikeitei.
— Taip, — atsakiau aš. — Gyvenimas pasikeitė.
— Buvau neteisus. Atleisk.
— Tada pasakei, kad aš negraži.
Jis nuleido akis.
— Buvau piktas. Norėjau save įtikinti, kad išeinu ne šiaip sau.
Sėdėjome kavinėje, ir staiga supratau, kad man nebeskauda. Nekenčiu jo. Paprasčiausiai daugiau nieko nejaučiu. Nei meilės, nei pykčio. Tuštumą pakeitė ramybė.
— Ar viskas gerai? — paklausiau.
— Mes išsiskyrėme, — atsakė jis. — Ji išėjo.
Aš linktelėjau.
— Pasitaiko.
Daugiau nebesusitikome.
Dabar rytais vėl kepu cinamono bandeles. Tik ne kam nors. Sau. Su puodeliu kavos, tylioje virtuvėje. Ir žinai, pirmą kartą per ilgą laiką jaučiu, kad gyvenu. Be skausmo, be lūkesčių. Tiesiog gyvenu.
Ilgai galvojau, kodėl viskas taip nutiko. Tikriausiai dėl to, kad kartais reikia pasiekti dugną, kad suprastum, kas esi. Kad išmoktum pakilti ne dėl kažko, o dėl savęs.
O jis… tegu gyvena kaip nori. Aš daugiau nenoriu būti kieno nors šešėlis.
Ar galėtumėte atleisti žmogui, kuris atspjovė ir sutrino viską, ką jam darėte?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
