Po insulto gyvenimas pasidalijo į “iki” ir “po”. Iki — aš dirbau, važiavau į sodą, rūpinausi anūkais. Po — kairė ranka beveik nejudėjo, vaikštau su lazda, pavargstu po parduotuvės apsilankymo.
Man 68 metai. Pensija maža, santaupų neturiu — viskas išleista vaikams, jų mokslams, pagalbai su būstu.
Kai mane išrašė iš ligoninės, vaikai susirinko prie mano lovos. Sūnus ir dukra, abu suaugę, abu su savo šeimomis. Aptarėme, kaip elgtis toliau. Pasamdyti slaugę neišeina — per brangu. Priimti pas save — nėra noro, pas visus ankšta.
Sutarėme, kad rinksimės. Kiekvieną mėnesį pervedinės man tam tikrą sumą vaistams ir maistui. Ne daug, bet kartu su pensija užteks.
Pirmus tris mėnesius viskas vyko sklandžiai. Pervedimai atėjo laiku. Dukra skambino kiekvieną savaitę, klausdama, kaip jaučiuosi. Sūnus atvykdavo šeštadieniais, atveždavo maisto produktų.
Balandį dukra atsiuntė dvigubai mažiau. Paskambinau, paklausiau, ar viskas tvarkoje. Ji atsakė trumpai — laikinos problemos, kitą mėnesį kompensuosiu.
Gegužę pervedimas vėl buvo mažas. Parašiau žinutę, tada dar vieną. Ji perskaitė, bet neatsakė.
Birželį nieko neatėjo.
Skambinau — nutraukta linija. Rašiau — tyla. Paprašiau sūnaus pasikalbėti su sese. Jis pažadėjo, tačiau taip ir neatskambino.
Pinigų trūko. Vaistai nuo spaudimo kainuoja brangiai, be jų negaliu. Pradėjau taupyti maistui — košė vandenyje, arbata be cukraus.
Po savaitės į duris suskambo skambutis. Atidariau.
Prie slenksčio stovėjo vyras su kostiumu. Apie 40 metų, su portfeliu, oficiali išvaizda. Prisistatė, paminėjo kažkokią organizaciją. Negalėjau įsiminti — galva ūžė.
Paklausė, ar gali įeiti. Įleidau, pasodinu virtuvėje.
Jis iš portfelio ištraukė dokumentus ir padėjo priešais mane. Pasakė, kad tai susiję su mano dukra.
Užsidėjau akinius. Pradėjau skaityti.
Pirmas puslapis — pareiškimas į kažkokią komisiją. Daug sudėtingų žodžių, teisės terminų. Perskaičiau tris kartus, kol supratau.
Dukra pateikė pareiškimą dėl mano pripažinimo neveiksnia.
Koja nusviro. Pasirišau į stalo kraštą.
Neveiksni. Mano dukra nori, kad mane pripažintų neveiksnia.
Vyras tylėjo, laukė.
Vartau toliau. Ten buvo pažymos — medicininės, apie mano insultą. Iš kur ji jas gavo? Nedaviau. Tikriausiai pati užsakė, kažkaip.
Kito gydytojo, kurio niekada nepažinojau, išvada. Jis rašė, kad aš nesugebu priimti sprendimų, kad man reikia globos.
Globa. Mano dukra nori tapti mano globėja.
Pakėliau akis į vyrą. Paklausiau, ką tai reiškia.
Jis ramiai paaiškino, tarsi kalbėtų apie orą. Jei mane pripažins neveiksnia, negalėsiu tvarkyti savo turto. Būsto, sąskaitų, pensijos. Visa tai tvarkys globėjas.
Mano dukra.
Jis pasakė, kad atėjo įspėti. Kad dirba socialinėje tarnyboje ir privalo tikrinti tokius pareiškimus. Kad kalbėjosi su manimi ir mato — esu sąmoninga. Kad turiu teisę tai apskųsti.
Sėdėjau ir žiūrėjau į tuos dokumentus. Į dukters parašą puslapio apačioje. Į datą — prieš mėnesį.
Kai ji nekreipė dėmesio į mano žinutes, ji ruošė šiuos dokumentus.
Vyras išėjo, paliko savo vizitinę kortelę. Pasakė, kad skambinčiau, jei prireiks pagalbos.
Surinkau sūnaus numerį. Papasakojau viską. Jis ilgai tylėjo. Tada pasakė, kad nežinojo. Kad sesuo nieko jam nesakė. Kad atvyks rytoj.
Jis atvyko. Vienas, be žmonos. Sėdėjo mano virtuvėje ir skaitė tuos pačius dokumentus.
Siūlė seseriai. Girdėjau jų pokalbį — jis rėkė, ji kažką atsakė. Mėtojo ragelį.
Sakė, kad ji norėjo parduoti mano butą. Kad ji turi skolų, didelių. Kad manė — aš vis tiek nepajėgiu viena, geriau į internatą, o pinigai iš buto eik išskaidant skolas.
Mano butas. Kuriame mes su vyru gavome prieš trisdešimt metų. Kuriame augo mano vaikai.
Sūnus pasakė, kad neleis to įvykti. Kad suras teisininką. Kad liksiu namie, savo bute, su savo pensija.
Nuo tada praėjo keturi mėnesiai.
Pareiškimą atmetė. Komisija atėjo į mano namus, gydytojas mane apžiūrėjo, uždavė klausimus. Atsakau į visus. Jis parašė išvadą — veiksni.
Sūnus dabar atvyksta kiekvieną savaitę. Atveža maisto, padeda su valymu. Jo žmona kartais ruošia maistą, siunčia su juo.
Dukra neskambina ir nerašo. Aš taip pat neskambu.
Kartais ištraukiu jos vaikystės nuotraukas. Žiūriu į mergaitę su kaspinu, kuri sėdi man ant kelių. Bandau suprasti, kaip ji tapo moterimi, kuri pasirašė tuos dokumentus.
Nesuprantu.
Sūnus sako, kad turėčiau ją atleisti. Kad ji turi sunkų laikotarpį, kad skolos veda iš proto. Kad ji nesu bloga.
Galbūt. Galbūt nesu bloga.
Bet kiekvieną kartą, kai galvoju apie tuos dokumentus — apie parašą apačioje, apie datą, apie žodžius “pripažinti neveiksnia” — kažkas viduje susitraukia.
Tai mano dukra norėjo atimti mano namus. Mano dukra nusprendė, kad aš daugiau ne žmogus, o problema, kurią reikia išspręsti.
Pasakykite atvirai: ar galima atleisti tokius dalykus? Ne dėl jos — dėl savęs, kad nešti šios naštos. Ar yra dalykų, kurie nereikia atleisti, net jei tai tavo paties vaikas?
