Mes su Ana nesikalbėjome du mėnesius. Iki tol – kasdien. Rytai prasidėdavo nuo balso pranešimų, vakarai – nuo memų, persiųstų be žodžių, nes viskas ir taip buvo aišku. Mes galėjome pyktis, ginčytis, nesutikti – bet buvome artimos. Beveik susijungusios sielomis.
Susipykome dėl smulkmenos. Kaip visada. Tik šį kartą – per aštriai. Pasakiau kažką kandžaus. Ji – atsakė. Po to tyluma. Jokio skambučio. Nei „kaip tu?“, nei „prisimink, rytoj tau svarbi diena“. Aš principingai nieko nerašiau. Laukiau. Tikėjausi, kad ji bus pirma. Bet išdidumas laikė mus abi.
Praėjo beveik devynios savaitės. Ruduo. Drėgmė. Tuštuma. Ir staiga – atvirukas. Pašto dėžutėje. Piešinys – švyturys, jūra, paukščiai. Kitoje pusėje – raštas, kurį pažinojau nuo vaikystės. Pasvirusi raidės, ilginti „t“.
„Aš nežinau, kaip viską ištaisyti. Tiesiog pasiilgau. Rašau tau iš adreso, kur niekas manęs nepažįsta. Kur aš – tiesiog žmogus, kuris suklydo, ir tikisi, kad vis tiek sulauks atsakymo.“
Parašas: Ana.
Aš perskaičiau penkis kartus. O tada pažvelgiau į antspaudą. Kitas miestas. Žinojau, kad vasarą ji čia lankėsi – pas draugę. Tikriausiai specialiai čia nuvažiavo, kad išsiųstų. Nenorėjo, kad matyčiau, iš kur laiškas. Nenorėjo, kad iškart žinočiau, jog ji yra greta. Ar kad man būtų lengviau nusigręžti.
Aš laikiau tą atviruką kaip kažką trapaus. Kaip tiltą, nutiestą per nuoskaudą. Per dvi išdidumo sienas, du užsispyrimus, dvi vienodai pažeistas širdis. Lyg ji baimintųsi: jei rašytų iš namų adreso – aš neskaityčiau. O svetimas miestas – tarsi šansas pradėti viską iš naujo.
Parašiau atsakymą tą pačią dieną. Savo raštu, ant atviruko su saulėgrąžomis:
„Tu – ne tiesiog žmogus, kuris suklydo. Tu – mano sesuo. O tai reiškia, kad mes visada rasime kelią atgal. Laukiu skambučio. Ir jau apkabinu iš anksto.“
Kitą rytą – skambutis. Be žodžių. Tik kvėpavimas. Tik pauzė. Ir ašaros – pas abi. Mes kalbėjome daugiau nei valandą. Apie įvairius dalykus. Atsargiai. Kartais – tarsi ant pirštų galiukų. Bet kiekvienas žodis suartino. Nuvalė savaitės tylumos.
Po savaitės ji atvažiavo. Su tuo pačiu švyturio atviruku rankose. Mes pakabinome jį ant šaldytuvo. Ir dabar tai – ne tiesiog popierius. Tai priminimas: kartais atvirukas iš svetimo adreso – ne apie atstumą. O apie tai, kaip stipriai kažkas nori sugrįžti. Net jei nežino kaip. Ir kaip svarbu – leisti jam tai padaryti.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
