Kai man buvo aštuoneri, mano mama dingo. Turbūt dauguma jūsų girdėjo, kad kasmet kiekvienoje pasaulio šalyje dingsta beprotiškas žmonių kiekis. Visi jie paprasčiausiai vieną kartą išeina iš namų ir jų daugiau niekas niekada nebemato.
Aš tada mokiausi 2 klasėje. Mažai kas gali įsivaizduoti, ką jaučia vaikas, kai iš mokyklos grįžta į tuščią butą. Paskui iki vėlyvo vakaro sėdi namie vienas ir nesupranta, ką jam daryti ir kur eiti?
Mamą paskelbė dingusia be žinios. Mano globą perdavė močiutei. Močiutė – šventas žmogus. Ji dėl manęs persikėlė iš miestelio, kuris buvo už kelių kilometrų nuo miesto. Kad aš nekeisčiau mokyklos ir toliau mokyčiausi.
Močiutė visą tą laiką kankinosi ne mažiau už mane. Juk dingo jos vienintelė dukra! Tačiau ji man visada sakė, kad jai likau aš. O tai reiškia, kad ji turi kažkokią prasmę gyvenime ir dėl manęs gyvens toliau.
Po to, kas nutiko su mama, močiutė staiga suseno. Nuo pergyvenimų ji lyg visa susikūprino. Dažnai sirgo.
Po 5 metų mamos taip ir nepavyko rasti. Pagal įstatymą ją pripažino mirusia. O mes su močiute gavome mamos mirties liudijimą.
Dabar man 26. Močiutės neliko prieš 2 metus. Po jos mirties man išvis nebeliko nė vieno artimo žmogaus. Gerai, kad iki to laiko aš pakankamai tvirtai stovėjau ant kojų ir jau pilnai galėjau save aprūpinti.
Mamos mirtį aš seniai apraudojau. Tiesą sakant, aš jau beveik pamiršau, kaip ji atrodo, jos balsą. Tačiau prieš 2 savaites mama netikėtai atsirado.
Ilgai negalėjau tuo patikėti. Man mamos jau seniai nebėra gyvųjų pasaulį! Ji pati rado mane per socialinius tinklus. Parašė ir paprašė susitikti.
Labiausiai tai buvo panašu į eilinį sukčiavimo metodą. Kai nusikaltėlis bando įtikinti tave, kad jis tavo giminaitis, kad išviliotų pinigų. Bet mama pasiūlė susitikti, o paprastai telefoniniai sukčiai taip nesielgia.
Į susitikimą atėjo pavargusi, išsekusi nenusakomo amžiaus moteris. Ji išties buvo panaši į mano mamą. Lyg ir jos akys, šypsena. Tačiau aš žiūrėjau į ją ir supratau, kad šio žmogaus aš visiškai nepažįstu.
O mama pasakojo, kad ji beprotiškai įsimylėjo vyriškį. Tik štai svetimo vaiko jam nereikėjo. Kaip ji ilgai kankinosi, negalėdama pasirinkti ir nežinojo, kaip jai elgtis, o paskui visgi apsisprendė ir išvyko pas jį į kaimyninį miestą.
Paskui jie kelis kartus kraustėsi į skirtingus šalies regionus. Mama turėjo kažkokių sunkumų su dokumentais. Juk ji viską paliko namie. Kaip ji dirbo visokiose bjauriose vietose už centus, nes į padorų darbą jos neėmė.
Bet užtai ji turėjo vyriškį, kuris ją mylėjo ir viskuo aprūpino. O prieš kelis mėnesius jos diedas mirė. Ir dabar jai sunku. Būsto nėra, dokumentų nėra, normalaus darbo irgi.
Štai ji ir pagalvojo, kad gali grįžti. Dar sakė, kaip jai gėda, kad ji visus tuos metus nesidomėjo mano gyvenimu, nebuvo šalia.
Išgirdusi mano klausimą, ar ji žino, kad pagal visus dokumentus ji jau seniai mirusi, mama labai nustebo. Pasirodė, kad ji nė karto nesusimąstė apie teisines savo pabėgimo pasekmes. Pažadėjau padėti mamai gauti dokumentus. Grynai iš užuojautos. Mama teigia, kad mes turime palaikyti santykius. Juk dabar mes viena kitai artimiausi žmonės.
O aš negaliu. Tikrai. Negaliu įsivaizduoti, kad gali sieti mane su ta moterimi. Man net pagalvoti baisu, kad galiu būti kažkuo panaši į ją. Man ji atrodo tikra idiotė! Niekada gyvenime nenoriu būti nė trupučio panaši į ją.
Pabėgti iš namų ir pamesti savo vaiką likimo valiai. Neįspėti tikros motinos ir iki gyvenimo pabaigos versti ją galvoti, kad vienintelė dukra žuvo. Ir visa tai dėl kažkokio diedo?!
Net jeigu meilė taip trenkė į galvą, juk buvo galima palikti mane pas močiute ir ją perspėti. Aš tiek metų galvojau, kad mama tragiškai žuvo, o paaiškėjo, kad ji mane tiesiog išdavė!
Nusprendžiau, kad žiūrėsiu į tai kaip į eilinę savanorystės užduotį. Jau kelis metus aš padedu vienai organizacijai. Padėsiu motinai su dokumentais ir daugiau niekada su ja nebendrausiu. Juk man ji mirė.
