Aš greitai ėjau, galvoje svarstydama vakaro darbus, kai už nugaros tyliai ištarė mano vardą. Balsas buvo toks pažįstamas, kad man net rankos ėmė šaltis. Atsisukau — ir pamačiau veidą iš gyvenimo tada, kai dar tikėjome, kad viskas įmanoma. Jis sustojo už dviejų žingsnių, lyg bijodamas išbaidyti akimirką, ir nusišypsojo šypsena, kurią tiek metų slėpiau atmintyje. Pasaulis aplinkui susiliedė: automobiliai važiavo pro šalį, žmonės ištirpo, likome tik mes dviese ir neužbaigtas pokalbis, prasidėjęs prieš pusę gyvenimo. Jis pažvelgė į mano rankas, aš — į jo, į ploną seno apyrankės žymę, kurią kadaise dovanodama buvau.
— Niekad nemaniau, kad kada nors dar išgirsiu tavo „sveika“, — tarė jis, ir balsas drebtelėjo.
Žengiau žingsnį jam artėdama, jau pasirengusi paklausti svarbiausio — kodėl tada ir kas dabar. Jis įkvėpė, tarsi ruošdamasis panerti, ir pasakė: „Man reikia tau pasakyti vieną dalyką…“ Tada nutiko tai, kam visiškai nebuvau pasiruošusi…
Mes stovėjome vidury gatvės, tarsi laikas specialiai būtų sustojęs, kad pagaliau pasakytume vienas kitam tai, ko metų metus nedrįsome. Jis kalbėjo tyliai, lyg bijodamas, kad kas nors pasiklausys. Iš pradžių buvo apie tą vasarą, kai buvome jauni ir nežinojome, kad priešakyje laukia tiek daug išsiskyrimų. Po to — apie tą dieną, kai jis dingo iš mano gyvenimo be paaiškinimų.
Klausiau, gniauždama pirštus į kumščius. Kiek metų laukiau šių žodžių. Kiek kartų sukau įvairias paaiškinimus savo galvoje. Bet realybė buvo kitokia. Jis sakė, kad tada išsigando. Išsigando mūsų jausmų rimtumo, savo pačių pažadų, ateities, kuri jam atrodė nepakeliama. Ir vietoj kovoti, jis pabėgo.
Tylėjau. Žodžiai strigė gerklės gilumoje. Viduje viskas virė: nuoskauda, skausmas, o kartu ir keistas palengvėjimas. Pagaliau išgirdau tai, ko taip ilgai laukiau. Bet ar tai grąžino man metus? Ar paaiškinimas galėjo ištrinti visas tas naktis, kai gulėjau bemiegė, galvodama: „Kodėl?“
Mes įėjome į kavinę, ir pokalbis tęsėsi. Apie gyvenimą, apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų bandėme eiti toliau. Jam buvo santykiai, man — šeima, sėkmės ir pralaimėjimai. Tačiau jam šypsantis ar greitai pažvelgus į mane, suprasdavau: mano viduje vis dar gyvena ta mergaitė, kuri buvo šešiolikos. Ta, kuri pirmą kartą laikė jo ranką ir galvojo, kad visas pasaulis dabar priklausys tik jiems dviem.
Žvelgiau į jį ir bijojau sau pripažinti: vis dar jaučiu. Giliai viduje ruseno viltis, kad galbūt dabar jis pasakys: „Noriu viską grąžinti“. Bet jis to nepasakė. Tik tyliai pridūrė:
— Visą šį laiką galvojau apie tave. Ir galbūt tai pati kvailiausia dalis — tikėjausi, kad kada nors vėl susitiksime.
Sėdėjome iki pat vakaro. O tada jis palydėjo mane iki namų. Prie durų sustojo, pažvelgė tiesiai į akis ir pasakė:
— Jei leisi, nenoriu vėl dingti.
Užverčiau duris paskui jį ir atsirėmiau nugara. Širdis plakė taip garsiai, kad, rodėsi, kaimynai galėjo girdėti. Nežinojau, kas bus toliau. Ar verta vėl leisti jį į savo gyvenimą? Ar galime kažką naujo pastatyti ant praeities griuvėsių? Ar buvusi meilė visada lieka širdyje tik kaip prisiminimas, kurio negalima atgaivinti?
Žiūrėjau į tamsėjantį kiemą ir supratau: atsakyti teks man. Tik man.
Ar ryžtumėtės duoti antrą šansą meilei, kuri kadaise sudaužė jūsų širdį?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
