Mano žmona mirė prieš aštuonias dienas. Vėžys. Ji kovojo dvejus metus, nepasidavė. Pabaigoje buvo labai sunku – skausmas, ligoninė, morfijus. Aš sėdėjau šalia, laikiau jos ranką. Ji išėjo tyliai, miegodama. Man keturiasdešimt penkeri, jai buvo keturiasdešimt du.
Laidotuvės įvyko prieš tris dienas. Aš vis dar negalėjau patikėti, kad jos nebėra. Vaikščiojau po namus, mačiau jos daiktus, girdėjau jos balsą savo galvoje.
Vakar gavau pranešimą iš banko – nurašytos lėšos iš sąskaitos. Atidariau žinutę. Automobilio nuoma. Įmonė kaimyniniame mieste. Suma – trys šimtai eurų.
Aš nesupratau. Aš nenuomojau automobilio. Gal klaida? Sukčiavimas?
Paskambinau į banką. Man pasakė, kad mokėjimas atliktas žmonos kortele. Jos kortelė buvo prijungta prie mūsų bendros sąskaitos. Nurašymo data – prieš šešias dienas.
Prieš šešias dienas ji jau buvo mirusi. Gulėjo morge. Kaip iš jos kortelės galėjo būti apmokėta automobilio nuoma?
Aš sėdau į mašiną ir nuvažiavau į tą nuomos įmonę. Važiavau valandą, rankos drebėjo ant vairo. Sukčiai pasinaudojo žmonos kortele? Pavogė duomenis? Kaip?
Atvykau, įėjau į biurą. Priėjau prie stalo, parodžiau nurašymo pranešimą. Pasakiau – tai mano kortelė, aš nenuomojau automobilio, čia klaida.
Darbuotojas pažiūrėjo į kompiuterį. Pasakė – nuoma оформinta moters vardu, štai duomenys. Parodė ekraną – žmonos vardas, jos paso duomenys.
Drebančiomis rankomis išsitraukiau telefoną. Parodžiau žmonos nuotrauką. Paklausiau – ar tai ji?
Darbuotojas pažiūrėjo į nuotrauką. Išblyško. Linktelėjo – taip, tai ji. Ji buvo čia prieš dešimt dienų. Išsinuomojo automobilį savaitei.
Prieš dešimt dienų. Likus dviem dienoms iki jos mirties. Ji gulėjo ligoninėje, mirė. Kaip ji galėjo nuomotis automobilį?
Aš pasakiau darbuotojui – tai neįmanoma. Mano žmona mirė prieš aštuonias dienas. Ji negalėjo čia būti.
Jis sutriko. Pasakė – bet aš ją mačiau. Ji nuomojosi automobilį, pasirašė dokumentus. Štai jos parašas.
Parodė man sutartį. Ten buvo parašas. Mano žmonos raštas. Aš jį pažinojau dvidešimt metų.
Aš nieko nesupratau. Paprašiau – parodykite kameras. Turi būti stebėjimo kameros.
Darbuotojas suabejojo, tada pakvietė vadovą. Paaiškino situaciją. Vadovas su užuojauta pažiūrėjo į mane ir nuvedė į kambarį su monitoriais.
Įjungė įrašą prieš dešimt dienų. Aš žiūrėjau į ekraną.
Įraše moteris įėjo į biurą. Liekną, su tamsiu paltu, šviesiais plaukais. Priėjo prie stalo, kalbėjosi su darbuotoju, pasirašė dokumentus.
Aš įsižiūrėjau. Tai nebuvo mano žmona. Panaši, labai panaši. Bet ne ji. Veido bruožai smulkesni, plaukai šiek tiek šviesesni, judesiai kitokie.
Aš atsidusau. Pasakiau – tai ne mano žmona. Panaši, bet ne ji.
Vadovas pažiūrėjo į žmonos nuotrauką mano telefone, paskui į įrašą. Sutiko – iš tiesų, panaši, bet tai ne ta pati moteris.
Aš paklausiau – kaip ji apmokėjo? Žmonos kortele?
Vadovas patikrino. Taip, apmokėta kortele žmonos vardu. Bet kaip svetima moteris gavo kortelę?
Aš iškart iš ten paskambinau policijai. Atvyko pareigūnai, pažiūrėjo įrašą, paėmė dokumentus. Pasakė – tai sukčiavimas, duomenų vagystė, aiškinsimės.
Vėlai vakare grįžau namo. Atsisėdau virtuvėje, kur mes su žmona dvidešimt metų kasryt gerdavome kavą. Ir pradėjau galvoti.
Prieš dešimt dienų žmona gulėjo ligoninėje. Paskutinės gyvenimo dienos. Aš buvau šalia beveik visą laiką. Bet kelis kartus išeidavau – nusipirkti maisto, nusiprausti namuose.
Tomis valandomis, kai manęs nebuvo, ar kas nors pas ją atėjo? Ar kas nors paėmė jos kortelę, paso duomenis? Pasinaudojo tuo, kol ji mirė?
Po savaitės policija rado tą moterį. Išnuomotas automobilis buvo aptiktas kitame mieste. Moteris buvo sulaikyta.
Paaiškėjo, kad ji – slaugytoja. Dirbo toje ligoninėje, kur gulėjo mano žmona. Turėjo priėjimą prie palatų, prie pacientų daiktų.
Ji pavogė žmonos kortelę, nusirašė paso duomenis. Padirbo parašą, paėmusi pavyzdį iš medicininių dokumentų. Išsinuomojo automobilį mirštančios moters vardu.
Policija pasakė – ji tai darė ne pirmą kartą. Keletas pacientų, kurie mirė, kurių artimųjų nuolat nebuvo šalia. Ji vogė duomenis, оформindavo kreditus, nuomas, pirkinius. Naudojo mirštančių žmonių korteles.
Ją nuteisė. Skyrė trejus metus. Už vagystę, sukčiavimą, piktnaudžiavimą pasitikėjimu.
Bet man nuo to nebuvo lengviau. Aš galvojau apie paskutines žmonos dienas. Ji gulėjo ligoninėje, silpna, mirštanti. Pasitikėjo slaugytojomis, kurios ja rūpinosi.
O viena iš jų knaisiojosi jos daiktuose. Vogė kortelę. Kopijavo duomenis. Naudojo juos, kol žmona dar kvėpavo.
Žmona net nežinojo. Ji mirė nesužinojusi, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis buvo apvogta.
Aš prisimenu tą slaugytoją. Ji man šypsojosi, kai aš ateidavau. Klausė – kaip laikotės? Ar galiu kuo nors padėti? Aš jai dėkojau už rūpestį mano žmona.
O tuo metu ji naudojo mirštančios moters kortelę, kad išsinuomotų automobilį sau.
Praėjo pusė metų. Aš uždariau tą sąskaitą, per teismą susigrąžinau pinigus. Byla uždaryta.
Bet aš negaliu pamiršti. Paskutinės žmonos gyvenimo dienos. Ji buvo tokia bejėgė, tokia pažeidžiama. Ir kažkas tuo pasinaudojo.
Kiek dar tokių atvejų? Kiek mirštančių pacientų, kurių duomenys vagiami, kol jie negali apsiginti? Kiek artimųjų gauna pranešimus apie nurašymus jau po laidotuvių?
Mes pasitikime medicinos personalu. Patikime jiems savo artimųjų gyvybes. O kartais jie vagia iš mirštančiųjų.
Pasakykite, ar jūs tikrinate sąskaitas po artimo žmogaus mirties? Ar manote, kad ligoninėse saugu, kad slaugytojos negali apvogti mirštančio paciento?
O jeigu tai nutiktų jūsų artimajam – ar atleistumėte? Ar treji metai kalėjimo slaugytojai, kuri apvogė mirštančius žmones, yra per švelni bausmė?
