Dabar man 51 metai, neseniai išsiskyriau su žmona, su kuria santuokoje pragyvenome daugiau nei 30 metų. Reikalas tame, kad sutikau jauną merginą, kurią įsimylėjau iki ausų.
Kažkuriuo momentu šeimyninis gyvenimas pasidarė nebepakenčiamas. Žmona ėdė nuo ryto iki vakaro, riksmas ir vaikai.
Išsimiegoti buvo tiesiog neįmanoma. Apie intymius santykius išvis tyliu. O Julija tapo man išsigelbėjimu. Ji dažnai kartojo, kaip stipriai mane myli ir brangina. Noriu pastebėti, kad girdėti tokius žodžius malonu bet kokiam vyrui.
Štai ir nesusilaikiau, priimdamas galutinį sprendimą – išeiti iš šeimos ir sukurti naują. Žmona, žinoma, verkė ir man buvo koktu, tačiau kitos išeities aš tiesiog nemačiau.
Skyrybos truko mėnesį. Kai tik viskas buvo baigta, mes su Julija susirašėme. Ji buvo gana išlepinta, tačiau buityje tvarkėsi puikiai. O kaip ji gamino – tiesiog pasaka. Man ji buvo kaip vaikas – visas mano dėmesys buvo susijęs tik su ja.
Tačiau ėjo savaitės, mėnesiai ir man vėl darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Iš ūkiškos merginos ji pavirto abejinga: drabužiai voliojosi ant grindų, barščiai puode man nebepatiko…
Netrukus supratau, kokią klaidą padariau. Ne, kad būčiau pabandęs išgelbėti šeimą, kurią branginau 30 metų – vietoje problemos sprendimo aš pabėgau. Ir sprendimas pasirodė laikinas.
Kartą pasakiau Julijai, kad jeigu ji nepakeis savo elgesio, paliksiu ją.
Į ką ji tiesiog surinko mano daiktus ir tarė: „Na ir varyk pas savo senę!“ Ir su kuo aš galų gale likau? Be nieko.
Gyvenu pas mamą ir kasdien galvoju apie savo gyvenimą. Niekaip negaliu atleisti sau bjauraus poelgio, niekaip negaliu atsigauti. Daug kartų brandžiau atsiprašyti savo žmonos, bandžiau grįžti į šeimą, tačiau ji tiesiog numesdavo ragelį, užtrenkdavo duris prieš mano nosį.
Galvoju apie gyvenimą, kuris prarado bet kokią prasmę…
