7:15 ryto išgirdau garsą užsidarančio lagamino. Dar apsnūdusi išėjau iš miegamojo, manydama, kad vyras ruošiasi į komandiruotę. Tačiau prieškambaryje pamačiau jį – su striuke, su lagaminu rankoje. Veidas įsitempęs, tarsi būtų savaites repetavęs prieš veidrodį, ką ketina pasakyti.
– Aš išeinu, – pasakė jis, net nepasižiūrėjęs į mane. – Pas ją.
Sustingau. Keletą sekundžių negalėjau suprasti, apie ką jis kalba.
O tada viskas staiga tapo visiškai aišku, tarsi ryškus nuotraukos atspindys albume: ji, jo kolegė, su kuria ne kartą sėdėjau prie vieno stalo per šventes, kurią kažkada guodžiau po skyrybų, kuriai skolindavau knygas. Moteris, kuria pasitikėjau.
Viskas prasidėjo prieš kelis mėnesius, nors tada nepastebėjau jokių ženklų. Vyras vis dažniau vėlai grįždavo, teisindamasis „projektų krūva“. Savaitgaliais staiga atsirasdavo „susitikimai su klientais“.
Kartais girdėdavau, kaip jis įkiša telefoną į kišenę, kai įeidavau į kambarį. Įtikinėjau save, kad per daug sau įsivaizduoju – juk buvome kartu beveik tris dešimtmečius, pažinojau jį kaip save pačią.
Baisiausia buvo suvokti, kad ji visą tą laiką buvo šalia. Dalyvavo mūsų šeimos šventėse, matė, kaip renkamės naują stalą svetainei, kaip juokiamės su sūnumi sekmadienio pietums. Ji žinojo, kas esu jam. Ir, vis dėlto…
Pirmos savaites po jo išėjimo buvo tarsi košmaras. Žmonės skambino, klausė, ar tai tiesa. Jaučiau gėdą, tarsi tai būtų mano kaltė. Sunkiausia buvo naktis – prabusdavau jausdamasi, kad jis tuoj įeis į miegamąjį, atsiguls šalia, kaip seniau. Tačiau vietoje to – tyla.
Vieną dieną nuėjau į parduotuvę ir pamačiau juos kartu. Jie neslėpėsi. Ji vilkėjo paltą, kurį kažkada pagyriau, o jis laikė jos ranką taip pat, kaip kadaise laikė mano. Tada supratau: viską, ką reikėjo pamatyti, aš jau pamačiau.
Po truputį pradėjau susigrąžinti save. Iš pradžių – mažais žingsneliais: pakeičiau šukuoseną. Tada – dideliais: viena išvažiavau savaitgaliui prie jūros. Žiūrėdama į bangas, suvokiau, kad nors ir netekau vyro, radau tą, ko seniai neturėjau – laisvę spręsti tik už save.
Susitikimas su ja įvyko netikėtai, po beveik trijų mėnesių. Įėjau į kavos namus, o ji sėdėjo kampe prie staliuko. Sustikome žvilgsniais – ir įsivyravo tyla. Nežinau, ko ji tikėjosi – kad prieisiu, sukelsiu sceną? Vietoje to, ramiai priėjau ir tiesiai į akis pažvelgusi jai pasakiau:
– Žinai, kas yra baisiausia? – tyliai pasakiau. – Ne tai, kad jį atėmei. O tai, kad metų metus ateidavai į mano namus, žiūrėdavai man į veidą ir visą tą laiką planavai savo planus.
Ji nieko neatsakė. Nukreipė žvilgsnį. O aš išėjau – ir pirmą kartą pajutau, kad dabar išeinu aš. Ne nuo vyro – jis išėjo jau seniai. Nuo gėdos, nuo skausmo, nuo melagingų vilčių.
Dabar žinau: šie 27 metai nepraėjo veltui. Jie suteikė man jėgų, kurios anksčiau savyje nemačiau. Išmokė, kad neištikimybė nėra gyvenimo pabaiga. Tai tiesiog skyriaus pabaiga.
Nes dabar aš suprantu – geriausias kerštas nėra neapykanta. Tai laimė. Ir aš pradedu rašyti ją nuo švaraus lapo.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
