„Aš niekada tavęs nemylėjau…“
Vaidas pasakė šiuos žodžius Kristinai, kuriai pasidarė silpna.
Kodėl jis man tai pasakė po 10 metų bendro gyvenimo? Turbūt susirado kitą, kurią visada mylėjo. O ką daryti Kristinai, kaip jai toliau gyventi?
Ir kaip dabar tikėti kitu vyriškiu po tokių žodžių? Tai siaubingiausia, ką Kristina galėjo gyvenime išgirsti.
Kas galėtų būti baisiau už šiuos žodžius?
Negi Vaidas niekada nemylėjo Kristinos? Visus tuos 10 metų nieko jai nejautė?
Ji prisiminė, kaip Vaidas jai dainavo po ligoninės langais, kur ji gulėjo su apendicitu. Kaip visos palatoje pavydėjo ir sakė, kad tai tikra meilė. Tikra meilė…
Negi vyras, kuris pasakė Kristinai, kad niekada jos nemylėjo, galėjo nešti ją ant rankų per miestą, kai ji pritrynė kojas naujais batais, negi tai irgi buvo ne meilė?
Negi nemylintis vyras taip rūpintųsi moterimi, kuri lengvais drabužiais išėjo į darbą, o jis lėkė pas ją su striuke, nes atšalo.
Kristina taip pat prisiminė, kaip dažnai Vaidas nemiegojo naktimis, supdamas ant rankų sūnų, kad žmona galėtų truputį pailsėti. Tai irgi ne meilė?
Kristinos, kuri matė, kaip vyras greitai renkasi daiktus, galvoje buvo daug panašių atvejų.
Ji pažiūrėjo ir staiga susijuokė. Juokėsi taip, kad net pilvą paskaudo. Nusišluostė ašaras (juoko).
Nutraukė lietpaltį nuo pakabos, sušuko nustebusiam vyrui:
– Palik raktus ant stalo. Aš einu Kajaus į darželį!
Kristina pagalvojo, įdomu, kaip atrodo meilė, jei ne taip? Jai rodėsi, ji niekada jos neras.
Nepraėjo nė mėnuo, kai Kristinos vyras grįžo, persigandęs pareiškė:
– Atleisk man! Aš myliu tave! Negaliu be jūsų gyventi!
Tačiau Kristina jam neatleido. Juk visą tą laiką ji nerado sau vietos. Nuo tada, kai jis pasakė, kad niekada jos nemylėjo, ji vos iš proto neišėjo iš sielvarto. O dabar jis pasirodo ir pareiškia, kad taip nėra.
Per tą mėnesį Kristina labai smarkiai pasikeitė: pagražėjo, atjaunėjo. Per pastaruosius gyvenimo su vyru metus ji jautė, kad jis ją apgaudinėja ir tai siaubingai ją skaudino. Bet kai jis išėjo, ji ramiau atsikvėpė ir ne taip smarkiai rūpinosi, ką daro vyras.
Kaip bebūtų keista, Kristina buvo laiminga, ji šypsojosi, eidama gatve, tuo pačiu atkreipdama daugelio vyriškių dėmesį. O dar vakar vienas jų pranešė, kad jos šypsena nuostabi, matomai labai gražiai sugyvena su vyru.
– Aš neturiu vyro, jis išėjo pas kitą,- nusišypsojusi atsakė jam Kristina.
– Koks kvailas vyras! – pareiškė nepažįstamasis.
– Jis tiesiog niekada manęs nemylėjo…
– Siūlau pasikalbėti apie meilę, jeigu jūs neskubate? – linksmai pasakė vyriškis.
– Tik tuo atveju, jei pavaišinsite mane kava,- nesidrovėdama ištarė Kristina.
– Sutarta! Jūs turite šypsotis man!
Daugiau nei valandą jie kalbėjosi kavinėje. Kristina sužinojo, kad vyriškio vardas Marius, jis našlys ir turi dvi dukreles. Dar prieš valandą jis nemanė, kad kada nors juoksis iš širdies.
Jie nusprendė eiti su vaikais į cirką.
Ir čia pasirodo Vaidas, kuris pareiškia, kad myli. Štai tokia įdomi toji meilė.
