Man 63 metai, ir po mano vyro žūties vienintele tikrąja mano gyvenimo prasme tapo mano sūnus. Mes laikėmės vienas už kitą, kaip tik galėjome. Jis visada sakė, kad aš jam esu ramstis, o aš jaučiau, kad turiu būti šalia, kol man užtenka jėgų.
Kai jis paskelbė apie sužadėtuves, aš nuoširdžiai apsidžiaugiau. Bet beveik iš karto prasidėjo kalbos apie brangią šventę, šimtus svečių, fotografus, vedėjus, prabangias banketų sales. Mačiau, kaip jis nerimauja dėl pinigų, kaip skaičiuoja kiekvieną centą, o jo nuotaka reikalavo vis daugiau, lyg tai būtų ne vestuvės, o pririštos prabangos paroda.
Aš ilgai galvojau. O paskui atidariau savo seną metalinį seifą, ištraukiau dokumentus ir pervedžiau jiems labai didelę sumą — tą, kurią taupiau dešimtmečius, atsisakydama beveik visko. Tai buvo daugiau, nei daugelis uždirba per kelerius metus.
Kai atidaviau pinigus, sūnus stipriai mane apkabino, taip, kaip ne apkabino nuo vaikystės. Jo balsas drebėjo:
— Mama, mes būtinai tau viską grąžinsime.
Aš paglostė jo skruostą.
— Jūs nieko man neskolingi. Tai mano dovana. Aš tik noriu, kad būtumėte laimingi.
Vestuvių dieną atvažiavau anksčiau už visus. Nervingiausiomis mintimis taisiau savo suknelę, galvodama, kaip jis šiandien atrodys puošnus, kaip aš sėsiu per ceremoniją ir tyliai verksiu iš laimės.
Tačiau prie įėjimo mane sustabdė vyras griežtu tamsiu kostiumu.
Jis pažvelgė į planšetę, susiraukė ir tarė:
— Atsiprašau, bet jūsų nėra sąraše. Ir… pagal nuotakos pageidavimą turite palikti teritoriją.
Iš karto nesupratau jo žodžių prasmės.
Galiausiai sugebėjau ištarti:
— Kaip tai — palikti? Juk tai mano sūnaus vestuvės.
Radau nuotaką. Ji stovėjo prie dekoracijų ir pozavo fotografui.
Kai priėjau, ji susiraukė, tarsi pamatytų purviną dėmę.
— Tik, prašau, nepradėkite dramos. Svečiai yra daug, o jūs… na… jūs tiesiog nepritampate. Čia jaunimas, atmosfera. Nepagadinę mums progos.
Ji mostelėjo ranka apsaugai:
— Palydėkite ją.
Mane išvedė po žmonių, kurie net nesuprato, kas aš tokia, žvilgsnių. Aš grįžau namo, įsikibusi už autobuso turėklą, kad nenugriūčiau tiesiai ant grindų. Namuose atsisėdau virtuvėje ir pravirkau taip, kaip neverkiau net po vyro mirties. Atrodė, kad širdis plyšta.
Visą naktį neužmigau.
Ryte drebančiomis rankomis surinkau sūnaus numerį.
Jis atsiliepė laimingu, šviesiu balsu:
— Mama, kaip tu? Kaip jautiesi?
Man krūtinėje viskas nutrūko.
— Kaip aš jaučiuosi po to, kai buvau pašalinta iš savo paties sūnaus vestuvių?
Vamzdyje pasidarė tylu.
Paskui jis iššovė:
— Ką reiškia “pašalinta”? Ji sakė, kad blogai pasijutai ir pati paprašei taksi!
Aš stipriai suspaudžiau telefoną, kad net pabalo pirštai.
Papasakojau jam viską — kiekvieną žodį, kiekvieną gestą.
Kai jis prisimindavo mano žodžius, kad aš “nepritampu” ir pagadinu jiems atmosferą, jis ne tik sunkiai kvėpavo — jo balsas urzgio. Tokio balso iš jo niekada negirdėjau.
— Mama, aš dabar pat važiuoju pas tave. Ir… — jis nutilo, atsiduso, ir buvo girdėti, kaip jo balsas perlūžo. — Ir, panašu, teks nuspręsti, kas man yra šeima, o kas — ne.
Kai jis atvyko ir aš atidariau duris, jis stovėjo išbalęs, sutrikęs, bet stipriai apkabino mane, lyg bijotų, kad aš išnyksiu.
Mes sėdėjome virtuvėje, tylėdami gėrėme arbatą, o jis tik kartojo:
— Mama, kaip jie galėjo… kaip ji galėjo…
O vakare jis padarė tai, ko net nesitikėjau pačiomis drąsiausiomis mintimis.
Jis sugrįžo į pokylį, sustabdė muziką, paėmė mikrofoną ir pasakė prie visų:
“Asmuo, kuris mums suteikė šansą šiems vestuvėms, sėdi namuose ašarose, nes ją išvarė pro duris. Ir jei kam čia tai normalu — aš su tokiais žmonėmis nesieju kelio”.
Paskui šie žodžiai jis išėjo iš šventės, palikdamas nuotaką šokiruotą, svečius — sušnabždesiais, o patį save — visiškoje nežinomybėje.
Sėdėdama virtuvėje, klausydama, kaip jis šalia kvėpuoja, vis galvojau:
Ar teisingai jis pasielgė?
Ir kas dabar bus su jo gyvenimu?
Ir štai turiu klausimą visiems:
ar aš turėčiau dabar įsikišti ir sakyti jam, jog jis neprivalo rinktis tarp manęs ir savo būsimos šeimos… ar išdavystė, kurią jis pamatė, — tai jau negrįžtama riba?
