Stovėjau prie banketų salės durų, laikydama baltų rožių puokštę, ir jaučiau, kaip kažkas viduje lūžta. Vyras juokėsi prie stalo šalia savo motinos, o šalia jo buvo jos draugė, užėmusi vietą, kurioje turėjau sėdėti aš. Niekas net nepastebėjo, kad atėjau. Niekas neatsikėlė, nepakvietė, nepravėrė durų. Aš tik stovėjau — nereikalinga savo šeimos šventėje. O tuomet apsisukau ir išėjau, nieko nesakydama. Jie nežinojo, kad tą vakarą priimsiu sprendimą, kuris apvers mano gyvenimą…
Ėjau gatve ir nejutau nei šalčio, nei skausmo nuo aukštakulnių, trinančių kojas. Tik jaučiau vieną buką jausmą — tuštumą. Krūtinėje, galvoje, sieloje. Ėjau, o viduje viskas tarsi nutrūko.
Aš juk stengiausi. Visada. Dėl jų, dėl jo. Kepiau pyragus, skambinau anytai, klausiau, kaip ji jaučiasi, nešiau vaistus, kai sirgo. Nuoširdžiai norėjau tapti šeimos dalimi. Bet jų akyse likau tik «ta žmona», atsitiktine moterimi jų sūnaus gyvenime.
Tada, per jubiliejų, viskas galutinai paaiškėjo.
Vyras net nepriėjo. Tik mostelėjo ranka:
— Mieloji, ko stovi? Užeik!
Kur eiti? Prie stalo, kur man nėra kėdės? Tarp žmonių, kurie atsuka nugarą, tarsi manęs nebūtų?
Pažvelgiau į anytą. Ji juokėsi, jos akys blizgėjo, o šalia sėdėjo jo buvusi — ta, apie kurią seniai stengiausi negalvoti. Ta, kurią, kaip sužinojau vėliau, ji pati pakvietė.
Palikau puokštę tiesiai prie durų. Baltos rožės — pagarbos ir tyrumo simbolis. Atėjau su gerais ketinimais. Bet išėjau su jausmų, kad manyje tik šukės.
Grįžusi namo nusivilkau batus, atsisėdau ant grindų ir ilgai sėdėjau tylumoje. Žiūrėjau į vestuvių žiedą, į ploną žymę ant piršto. Ir staiga supratau: tai ne gyvenimas. Tai šešėlis. Tiesiog egzistuoju šalia žmogaus, kuriam visa tai nesvarbu.
Per naktį susikroviau lagaminą. Be isterijų, be skambučių, be paaiškinimų. Paprasčiausiai susikroviau. Kiekvienas sudėtas daiktas buvo tarsi taškas.
Palikau raštelį:
“Aš nebegaliu būti ten, kur manęs nėra.”
Ryte jis skambino. Šaukė, reikalavo grįžti, sakė, kad aš «viską išgalvojau». Bet aš jau neklausiau. Išsinuomojau mažą butą pakraštyje, įsidarbinau kavinėje ir pirmą kartą per daugelį metų pradėjau kvėpuoti.
Iš pradžių buvo baisu. Sunku. Vieniša. Bet po to atėjo lengvumo jausmas. Tarsi vėl tapčiau savimi. Be nuolatinės baimės neįtikti, be noro pataikauti.
O po kelių mėnesių jis atėjo. Stovėjo prie durų, išblyškęs, su tomis pačiomis rožėmis, kurias tą vakarą palikau. Sakė, kad pasiilgo, kad viską suprato, kad mama nenorėjo nieko blogo. Bet aš jau nebegalėjau tikėti.
— Per vėlu, — pasakiau. — Kartais reikia prarasti, kad suprastum, ką prarandi.
Dabar, prisiminusi tą vakarą, nebejaučiu skausmo. Tik dėkingumą. Nes tuomet, prie banketų salės durų, pirmą kartą supratau, kad pagarbos svarbiausia ieškoti ne iš svetimų, o iš savęs.
O jūs sugebėtumėte išeiti, jei suprastumėte, kad jums nebėra vietos?
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
