Mano vyro motina išvyko dirbti į Italiją prieš daugiau nei 15 metų. Visą šį laiką tyliai stebėjau, tikėdamasi, kad ji kaupia dideles santaupas, planuodama investuoti į mūsų šeimą — galbūt nupirkti namą ar butą, ar bent jau suteikti kokią nors finansinę paramą.
Tačiau realybė pasirodė visiškai kitokia. Per visus tuos metus ji nepadarė nė vieno žingsnio mūsų naudai. Jokios pagalbos, net užuominos, kad ji taupo pinigus mūsų ateičiai ar vieninteliam sūnui ir anūkams.
Mes toliau gyvenome senoje, apgriuvusioje troboje, ir po 10 metų tapo aišku, kad visos mūsų viltys buvo tuščios. Mano anyta nerodė jokio noro uždirbti ar investuoti pinigus į kažką reikšmingo.
Bandžiau paaiškinti vyrui, kad daugelis kitų moterų, išvykusių užsidirbti, per tą laiką jau seniai įsigijo nekilnojamąjį turtą — butus, namus, automobilius. Tačiau mano vyras tik pykdavo ant manęs ir kartodavo, kad nereikia skaičiuoti jo motinos pinigų.
Vis dėlto kiekvienas jos sugrįžimas į namus tik stiprino mano nuostabą. Kaskart, kai ji atvykdavo į svečius, elgėsi taip, lyg mes būtume jos tarnai. Ji reikalavo dėmesio ir tikėjosi, kad ją aptarnausime nuo galvos iki kojų.
Negana to, ji prašė, kad vežiotume ją įvairiais reikalais, o mainais – nė žodžio apie pagalbą ar bent jau kokį nors dėkingumą.
Jos paskutinis vizitas mane dar labiau nustebino. Mano vyras pranešė, kad jo tėvai nusprendė pasilikti pas mus atostogoms. Tiesą pasakius, man visai nesinorėjo priimti jų į mūsų namus.
Ypač atsižvelgiant į tai, kad mano anyta net nesvarstė finansinės paramos galimybės, net kai mano tėvas sunkiai susirgo šių metų pradžioje.
Nenoriu jos kaltinti ar smerkti, bet negaliu išvengti klausimo: ką ji daro su savo pinigais? Kodėl per visus šiuos metus ji nepadarė nė vieno žingsnio, kad padėtų savo vieninteliam sūnui ar anūkams? Ar tai teisinga mūsų atžvilgiu?