Kraujospūdis pakilo trečiadienio rytą. Staigiai — pajutau iš karto. Galva lyg suspausta replėmis, tamsa akyse, pykinimas. Pamatavau — skaičiai buvo tokie, kad pati išsigandau. Paskambinau greitajai.
Atvažiavo greitai. Kol kėlė mane į automobilį, parašiau vyrui — spaudimas, greitoji veža į ligoninę. Jis perskaitė — mačiau varneles. Neatsakė.
Ligoninėje — lašelinė, injekcija, lovos režimas. Gydytojas pasakė — gerai, kad iškvietėte laiku. Dar šiek tiek, ir būtų buvę blogiau. Gulėjau, žiūrėjau į lubas ir galvojau — reikia paskambinti vaikams. Reikia įspėti darbe. Reikia pasiteirauti gydytojo, kiek laiko teks gulėti.
Vyrui neskambinau — juk parašiau. Matė.
Jis atvažiavo po trijų valandų.
Įėjo į palatą. Pažiūrėjo į mane su lašeline.
Pasakė — na ir vėl. Tu visada taip ne laiku.
Ne laiku.
Slaugytoja, kuri tikrino lašelinę, pažvelgė į jį. Paskui į mane. Tada tyliai išėjo.
Aš gulėjau ir žiūrėjau į vyrą.
Trys valandos. Tris valandas gulėjau po lašeline. Per tą laiką jis perskaitė žinutę — ir atvažiavo po trijų valandų su fraze „ne laiku“.
Galvojau apie tai, kaip atrodė tos trys valandos. Ką jis veikė. Neklausiau — tiesiog galvojau.
Ir galvojau apie kitką — kiek kartų iš jo girdėjau tą žodį. Ne laiku. Tu susirgai ne laiku. Tu nusiminei ne laiku. Paprašei ne laiku. Pavargai ne laiku.
Aštuoniolika metų — ne laiku.
Slaugytoja išėjo. Likome dviese.
Vyras prisitraukė kėdę. Atsisėdo. Išsitraukė telefoną.
Aš žiūrėjau į jį.
Paskui pasakiau — padėk telefoną.
Jis padėjo. Pažiūrėjo į mane.
Aš pasakiau — tu atvažiavai po trijų valandų.
Jis pasakė — buvau pasitarime. Negalėjau išeiti.
Aš pasakiau — parašiau, kad greitoji. Kad spaudimas. Tu nepaskambinai. Neparašei. Trys valandos.
Jis pasakė — na, bet tu juk parašei, kad viskas kontroliuojama.
Aš nerašiau, kad viskas kontroliuojama. Aš parašiau, kad greitoji veža mane į ligoninę.
Aš pasakiau — aš nerašiau, kad viskas kontroliuojama. Aš rašiau, kad mane veža į ligoninę. Tai skirtingi dalykai.
Jis pasakė — na, bet juk atvažiavau.
Po trijų valandų. Su fraze „ne laiku“.
Aš žiūrėjau į jį.
Pasakiau — noriu tau kai ką pasakyti. Ne dabar tam, kad susipyktume. O todėl, kad aš guliu čia ir turiu laiko pagalvoti.
Jis klausėsi.
Aš pasakiau — pavargau būti ne laiku. Pavargau atsiprašinėti už tai, kad sergu, už tai, kad prašau, už tai, kad man kažko reikia. Aštuoniolika metų stengiuosi būti patogi. Nesusirgti ne laiku, nenusiminti ne laiku, neprašyti ne laiku. Aš pavargau.
Jis tylėjo.
Aš pasakiau — kai išeisiu iš ligoninės, mes ramiai pasikalbėsime. Ne čia. Namuose. Apie daug ką. Bet dabar prašau vieno — tiesiog pasėdėk šalia. Be telefono. Tiesiog būk čia.
Jis įsidėjo telefoną į kišenę.
Sėdėjo.
Mes nekalbėjome — tiesiog sėdėjome. Jis kartais žiūrėjo į mane, kartais į langą.
Po valandos atėjo slaugytoja — pasakė, kad metas poilsiui. Jis atsistojo. Pasakė — rytoj atvažiuosiu.
Aš pasakiau — gerai.
Išeidamas jis sustojo prie durų. Pastovėjo sekundę.
Paskui pasakė — atleisk. Už tą „ne laiku“.
Du žodžiai.
Aš pasakiau — gerai.
Jis išėjo.
Aš gulėjau ir žiūrėjau į lubas.
Namuose kalbėjomės po trijų dienų, kai išėjau. Ilgai ir sunkiai. Apie aštuoniolika metų, apie „ne laiku“, apie tai, ką jaučiau visą tą laiką. Jis klausėsi — iš tikrųjų. Kartais prieštaravo. Kartais tylėjo.
Pabaigoje pasakė — nesupratau, kad tu taip tai priimi.
Aš pasakiau — dabar jau supranti.
Po to pokalbio kažkas pasikeitė. Ne viskas iš karto. Bet jis pradėjo pastebėti. Pradėjo klausti, kaip aš jaučiuosi. Kartais pirmas.
Kraujospūdį dabar kontroliuoju — lankausi pas gydytoją, geriu vaistus, stebiu.
Ir stengiuosi nelaikyti savyje to, ką reikia pasakyti garsiai.
Tai irgi turi įtakos kraujospūdžiui.
Pasakykite atvirai — ar teisingai pasielgiau, kad viską pasakiau ligoninėje, ar reikėjo palaukti, kol išeisiu, ir pasikalbėti namuose?
