Kaip bebūtų keista, ji net nepasikeitė numerio, lyg būtų laukusi. Kai ji pakėlė ragelį, mane visą nukrėtė drebulys.
Iš balso ji buvo tokia laiminga. Aš girdėjau, kaip kažkur jos buto gilumoje skambėjo vaikiškas juokas.
Po jos „Alio“ aš netekau kalbos dovanos. Nežinojau, ką pasakyti. Džiaugiausi už ją, tačiau tuo pačiu man plyšo širdis. Tada, prieš 5 metus, ji sakė, kad mylės mane visada. Juokiausi iš jos ir atsakiau: „Tu dar sutiksi savo laimę, brangioji“. Nors viduje supratau, kad ji nemeluoja, bet tada vis tiek ją palikau. Po to, kai ji vėl pasakė „Alio“, numečiau ragelį ir stipriau suspaudžiau telefoną rankoje.
Atėjo sms. Ji parašė: „Labas! Laukiau tavo skambučio. Labai tikiuosi išgirsti tavo balsą, tačiau tu išsigandai, kaip ir tada. Dabar aš galiu drąsiai išjungti šį telefoną. Aš žinau, kodėl tu skambinai. Kad sužinotum, ar aš myliu tave. Taip, myliu. Tada aš nesumelavau…“
Pabandžiau jai perskambinti, bet numeris buvo nepasiekiamas. Skambinau jai sekančią dieną, paskui dar ir dar. Kasdien. Bandžiau ją rasti, tačiau jos ir pėdos ataušo…
Ilgą laiką neskambinau jai, manydamas, kad ją praradau amžiams, tačiau širdžiai neįsakysi.
Kažkur sielos gilumoje supratau, kad tik ji man skirta dievo ir tik su ja galiu būti laimingas. Ir štai praėjus 5 metams aš ryžausi surinkti pažįstamą numerį. Stebuklas !Ji pakėlė ragelį, bet… aš neradau žodžių, kad pasakyčiau jai apie savo meilę.
Dabar man 39 metai. Neturiu nei vaiko, nei katino. Tik tą patį numerį, kaip ir prieš 15 metų. O jei ji paskambins…
Branginkite savo moteris dabar, o ne paskui!
