O kas nutinka, kai žmones valdo meilė? – paklausė Mokytojas.
Kartą Mokytojas paklausė mokinių:
– Kodėl žmonės bardamiesi pakelia balsą?
– Turbūt jie praranda ramybę,- spėjo mokiniai.
– Bet kam kelti balsą, jei kitas žmogus yra šalia tavęs? – klausė Mokytojas.
Mokiniai nesuprasdami gūžčiojo pečiais. Apie tai jie niekada nebuvo susimąstę. Tada Mokytojas pasakė:
– Kai žmonės pykstasi ir nepasitenkinimas tarp jų išauga, jų širdys atitolsta. O kartu su jomis atitolsta ir jų sielos. Kad išgirstų vienas kitą, jiems tenka pakelti balsą. Ir kuo didesnė jų nuoskauda ir pyktis, tuo garsiau jie šaukia. O kas nutinka, kai žmonės įsimylėję? Jie nekelia balso, o kalbasi labai tyliai. Jų širdys yra visai šalia, o atstumas tarp jų beveik išnyksta.
– O kas nutinka, kai žmones valdo meilė? – paklausė Mokytojas.
– Jie netgi nekalba, o tik šnibždasi. Kartais nė žodžių nereikia – jų akys viską pasako.
Nepamirškite, kad barniai jus tolina vienas nuo kito, o žodžiai, ištarti pakeltu tonu, daugybę kartų padidina šį atstumą. Nepiktnaudžiaukite tuo, todėl kad ateis diena, kai atstumas tarp jūsų padidės tiek, kad kelio atgal jūs jau neberasite.
