Gyveno kartą darbų vadovas. Visą gyvenimą jis statė namus, tačiau paseno ir nusprendė išeiti į pensiją.
– Aš išeinu iš darbo,- pasakė jis darbdaviui. – Išeinu į pensiją. Su senele anūkus prižiūrėsiu.
Šeimininkui buvo gaila skirtis su šiuo žmogumi ir jis jo paprašė:
– Klausyk, padarom taip – pastatyk paskutinį namą ir išlydėsime tave į pensiją. Su gera premija!
Darbų vadovas sutiko. Pagal naują projektą jam reikėjo pastatyti namą mažai šeimai ir prasidėjo: derinimai, medžiagų paieškos, patikrinimai…
Darbų vadovas skubėjo, nes jau matė save pensijoje. Kažko neužbaigdavo, kažką supaprastindavo, pirko pigias medžiagas, nes jų pristatymas buvo greitesnis…
Jis jautė, kad daro ne geriausią savo darbą, bet teisinosi tuo, kad tai jo karjeros pabaiga. Baigus statybą jis pasikvietė šeimininką. Šis apžiūrėjo namą ir tarė:
– Žinai, o tai juk tavo namas! Štai imk raktus ir kraustykis. Visi dokumentai jau apiforminti.
Tai tau firmos dovana už ilgametį darbą.
Ką jautė darbų vadovas, žinojo tik jis vienas! Jis stovėjo raudonas iš gėdos, o visi aplink plojo rankomis, sveikino jį su įkurtuvėmis ir manė, kad jis rausta iš drovumo, o jis raudo iš gėdos dėl savo neatsakingumo.
Jis suvokė, kad visos klaidos ir neužbaigti darbai dabar tapo jo problemomis, o visi aplink galvojo, kad jis sutriko dėl brangios dovanos. Ir dabar jis gyvens viename vieninteliame name, kurį pastatė blogai…
Moralas: Mes visi – darbų vadovai. Mes statome savo gyvenimus lygiai taip, kaip darbų vadovas prieš išeidamas į pensiją. Mes nededame ypatingų pastangų, manydami, kad šios konkrečios statybos rezultatai ne tokie jau svarbūs.
Kam tos nereikalingos pastangos? Bet paskui mes suvokiame, kad gyvename name, kurį patys pasistatėme.
Juk viskas, ką mes darome šiandien, turi reikšmę. Jau šiandien mes statome namą, į kurį įsikelsime rytoj.
