… Kartą pas Dievą atėjo moteris. Jos nugarą lenkė sunkus, didelis maišas.
-Tu pavargai, moterie? – susirūpino Dievas. – Nusiimk savo naštą nuo pečių, atsisėsk, pailsėk.
-Ačiū, aš neilgam, – atsisakė moteris. – Tik paprašysiu, ir iškart – atgal! O jei kas nors nutiks per tą laiką? Niekada sau to neatleisčiau!
– Ko tu sau neatleistum?
– Jei mano vaikui kas nors nutiktų. Aš kaip tik ir atėjau Tavęs paprašyti, Viešpatie: Viešpatie apsaugok ir gelbėk jį!
– Aš tik tuo ir užsiimu, – rimtai pasakė Dievas. – Argi aš daviau tau pagrindo suabejoti mano rūpestingumu?
– Ne, bet… Šiame gyvenime tiek visokių pavojų, blogos įtakos, staigių! O jo amžius toks – viską norisi išbandyti, visur įlįsti, visur užsitvirtinti kažkaip. Aš labai bijau, kad jį užneš posūkyje, užsigaus ir jam skaudės.
Ką gi, kitą kartą jis bus atsargesnis, nes savo kailiu patirs, kas yra baimė, – atsakė Dievas. – Tai labai gera patirtisт! Kodėl nenori leisti jam pasimokyti?
– Nes noriu išgelbėti jį nuo skausmo! – karštai šūktelėjo motina. -Tu matai – aš visada su savimi nešiojuosi maišą šiaudų, kad pakločiau jų ten, kur jis gali nukristi.
– Ir dabar nori, kad aš jam iš visų pusių pakločiau šiaudų? Gerai. Tai žiūrėk!
Ir Viešpats akimirksniu sukūrė visą šūsnį šiaudų ir pasiuntė juos į žemę. Šiaudai žiedu apgulė tos moters sūnų, atskirdami jį nuo visų pavojų, vilionių ir gundymų, o tuo pačiu, ir nuo gyvenimo.
Moteris matė, kaip jos sūnus stengiasi išsigauti iš šiaudų žiedo, bet veltui. Sūnus šokinėjo nuo vieno krašto link kito, bandė sutraukyti žiedą, tai nusivildavo, tai pykdavo, o galiausiai, išsitraukė degtukus ir padegė šieną. Akimirksniu viską apgaubė dūmai.
– Sūneli! – sušuko moteris. – Sūneli, aš ateinu į pagalbą!
– Nori į laužą dar šiaudų įmesti? – paklausė Dievas.
– Įsidėmėk: kuo daugiau šiaudų pakloja tėvai, tuo didesnis noras pro tuos šiaudus prasibrauti, ir bet kokia kaina. O jeigu jam nepavyks prasibrauti, žmogus iš viso gali pradėti deginti savo gyvenimą. Juk jis nežino, kas yra skausmas, ir kas yra pasirinkimo laisvė. Tu manai, kad tai šiaudų maišas?
Iš tikrųjų, tai čia maišas problemų. Jame yra visos baimės, siaubai, kurie tau vaidenasi, visi nuogąstavimai, kurie gyvena tavyje ir kuriais tu pati esi persipildžiusi.
Viskas, apie ką tu galvoji ir dėl ko nerimauji, įgauna jėgą ir auga, nes tu tam atiduodi savo energiją. Todėl tavo našta tokia sunki, o tavo nugara taip pavargo…
– Vadinasi, aš neturiu rūpintis sūnumi?! Ir tai sakai man Tu, Viešpatie?
– Rūpinkis – kiek nori. Bet pergyventi tu neturi. Juk aš irgi juo rūpinuosi. Leisk ir man daryti savo darbą. Tik netrukdyk man! Bet čia, kaip suprantu, tikėjimo klausimas…
