Ankstyvą rytą, kai Ching Ši vaikštinėjo su savo mokiniu po sodą, prie jų priėjo jaunuolis.
Šiek tiek drovėdamasis, jis pasveikino Ching Ši ir jo mokinį, o paskui paklausė:
– Mokytojau, aš labai myliu vieną merginą ir mūsų tėvai ne prieš mūsų santuoką, tačiau
mane užvaldo baimės ir abejonės.
– Ko tu nerimauji ir ko bijai? – paklausė Ching Ši.
– Bijau nusivilti ja šeimyniniame gyvenime… juk negaliu iš anksto žinoti, kad elgiuosi
teisingai,- atsakė valstietis.
– Grįžk namo ir vesk tą merginą, jei tu ją myli ir jūsų meilė abipusė,- atsakė Ching Ši. Kai jaunuolis, padėkojęs išminčiui už patarimą, išėjo, mokinys paklausė:
– Sakyk, Mokytojau, kodėl gi tu patarei jaunuoliui vesti, jei jis bijo nusivylimo? Argi jam
nereikėtų palūkėti ir atidėti tuoktuves?
– Taip mąstydamas, tu pamiršti, kad nusivylimas – pernelyg mažas užmokestis už galimą
laimę,- šypsodamasis atsakė Ching Ši.
