Mokytojas sužinojo, kad vienas iš jo mokinių atkakliai siekė kažkieno meilės.
— Nereikalauk meilės, taip tu jos negausi, — pasakė mokytojas.
— Bet kodėl?
— Sakyk, ką tu darai, kai į tavo duris veržiasi neprašyti svečiai, kai jie šaukia, reikalauja, kad atidarytum, ir raunasi plaukus dėl to, kad tu jiems neatidarai?
— Aš dar smarkiau užrakinu duris.
— Nesiveržk į svetimų širdžių duris, taip jos tik dar labiau užsivers prieš tave. Tapk „pageidaujamu“ svečiu ir tau atsivers bet kuri širdis.
Tiesiog mylėk žmones ir juk meilė, nors ji ir maža, ir nepastebima, yra tas raktas, kuris gali atrakinti bet kurią širdį, netgi tą, kuri seniai nebuvo atsivėrusi. Svarbiausia, kad ta meilė būtų nuoširdi ir nebūtų apsimestinė.
Imk pavyzdį iš gėlės, kuri nesivaiko bičių, o dovanodama joms nektarą, pritraukia prie savęs. Meilė – nektaras, į kurį „suskrenda“ žmonės.
Bonusas
