Vienas medis labai kankinosi dėl to, kad jis mažas, kreivas ir bjaurus. Visi kiti medžiai kaimynystėje buvo žymiai aukštesni ir gražesni. Medžiui labai norėjosi tapti tokiam pačiam, kaip jie, kad jo šakos gražiai siūbuotų vėjyje.
Tačiau medis augo ant uolos krašto. Jo šaknys įsikibo į nedidelį dirvos gabalėlį, susikaupusį akmenų tarpe. Jo šakose šniokštė ledinis vėjas. Saulė jį apšviesdavo tik ryte, o po vidurdienio pasislėpdavo už uolos, dovanodama savo šviesą kitiems medžiams, augantiems žemiau skardžio. Medžiui tiesiog buvo neįmanoma išaugti didesniam, ir jis keikė savo nelaimingą likimą.
Tačiau vieną rytą, kai jį apšvietė pirmieji saulės spinduliai, jis pažvelgė į žemai nusidriekusį slėnį ir suprato, kad gyvenimas ne toks jau ir blogas. Prieš jį atsivėrė didingas vaizdas. Nė vienas iš medžių, augančių žemiau, negalėjo matyti nė dešimtosios dalies šios stebuklingos panoramos.
Uolos gūbrys saugojo jį nuo sniego ir ledo. Be savo kreivo kamieno, susiraizgiusių stiprių šakų jis tiesiog negalėtų išgyventi šioje vietoje. Jis turėjo savo nepakartojamą stilių ir užėmė savo vietą. Jis buvo unikalus.
Bonusas
