Išmintinga ir pamokanti pasakėčia apie tai, kaip pataisyti marčios ir anytos santykius.
Kartą seniai seniai gyveno viename kaime mergina. Pagal senus papročius, po vestuvių ji atėjo gyventi į savo vyro namus.
Tačiau labai nejauku buvo jaunai marčiai su anyta. Toji ją pastoviai mokino ir visame kame priekaištavo.
Kartą ryte jauna moteris patraukė pas žiniuonį, gyvenusį miško pakraštyje.
– Kas atvedė tave pas mane, gražuole? Bene vyruką priburti? – paklausė senis.
– Nieko man nereikia, aš myliu savo vyrą, bet negaliu gyventi su jo motina.
– Ko gi tu iš manęs nori?
– Prašau tavęs, padėk. Duok man nuodų, kad ją nunuodyčiau.
– Argi ant šito pastatysi savo laimę, jaunikle? Na ką gi, gerai. Gaila man tavęs. Duosiu tau eliksyro.
Kasryt jį užvirinsi ir girdysi šia arbata savo vyro motiną. Tik aš turiu tau patarimą.
– Kokį? Sakyk, viską padarysiu, kad tik greičiau atsikratyčiau tos gyvatės.
– Juk mūsų kaime gandai greitai sklinda. Įtars tave. Tai va, kad taip nenutiktų, pakeisk savo elgesį su anyta. Būk švelni, maloni, šypsokis. Neilgai tau reikės kankintis.
Moteris taip ir padarė. Vos gaidžiai nugiedojo, o ji jau atsikėlusi duoną minko, krosnį kuria, košę verda, nuodingą eliksyrą anytai pliko. Ir taip švelniai kviečia ją paragauti stebuklingos arbatos.
Mama vadina, klauso visame kame. Vyras neatsidžiaugia: motina ir žmona tokios artimos tapo.
Anyta be galo myli marčią. Ir toji meile, bet nuoširdžia, atsako. Skuba vėl pas žiniuonį, krenta jam į kojas su ašaromis:
– Seneli, maldauju tavęs. Tu juk viską gali. Duok priešnuodžių. Per daug arbatos užplikiau aš savo anytai. Numirs. O juk ji tapo man rūpestinga motina.
– Mieloji mano, nusiramink. Daviau tau aromatinių žolelių, iš kurių tu virei anytai skanią ir naudingą arbatą. Nuodai buvo tik tavo širdyje, tačiau su Dievo pagalba tu jų atsikratei.
