Istorija apie tai, kas trukdo moteriai būti moteriška.
– Princese! Princeeeeseeee! – suriko po langais. – Gražioji princesė čia gyvena?
Ji susierzinusi atsiduso ir išlindo pro langą:
– Ko tau?!
Apačioje stovėjo princas. Paprasčiausias žavusis princas, žirgas komplekte. Princas užvertė galvą:
– Princesė, sakau, čia gyvena?
Ji susiraukė ir užbliovė atsakydama:
– Nėra jos! Vaikštinėja laukais, o gal miškais, gėles skina. Rytoj ateik!
Princas įdėmiai pažvelgė viršun , paskui išsitraukė pergamento gabalą ir sulygino paveikslą su baltapūke galva, kuri dabar styrojo iš lango:
– Aš tave pažinau! Tu gi princesė, kodėl meluoji?!
Princesė nusiėmė skarelę, pavargusi pasitrynė kaktą:
– Neišeisi, vadinasi?
Princas užsispyręs papurtė galvą:
– Aš vesti atvykau! Atidaryk!
– Na jei vesti – tai lipk aukštyn. Velkę truputį į save patrauk, ir tik tada viršun – užsikerta ji,- paaiškino princesė ir pasitraukė nuo lango.
Princas nušoko nuo žirgo, kruopščiai jį pririšo, kelias akimirkas pakovojo su neklusnia velke ir galų gale atsidūrė šviesiame erdviame kambaryje.
Prie lango sėdėjo princesė ir kažką meistravo iš pliauskos.
Kai tik princas pasirodė, mergina pakėlė į jį akis ir mąsliai paklausė:
– Tu neturi kalto?
Princas truputį sutriko, kadangi jis turėjo brangiausių akmenų, aksominių audinių ir deimantinių siūlų.
O kalto neturėjo.
– Na nėra tai nėra, – linktelėjo princesė. – Vesti, vadinasi?
Princas kostelėjo:
– Nuostabioji princese, žinios apie jūsų grožį ir gerumą pasiekė mūsų karalystę. Ir nusprendžiau aš, kad jūs turite tapti mano žmona!
– Žavusis prince, aš tave matau pirmąkart gyvenime ir žinios apie tave niekaip neatėjo iki mano karalystės! – įgėlė princesė.
– Aš negaliu dabar tekėti! Man greitai plaukimas kalnų upe – man reikia ruoštis! Ir baidarių žygis! Ir štai – medžio drožimo konkursas, o kaltą tėvelis su savimi išsivežė!
Princas visiškai pasimetė. Jis visa tai įsivaizdavo truputį kitaip.
Visiškai kitaip, jei jau atvirai.
Jo svajonėse gražioji princesė puolė jam į glėbį ir, spindėdama šypsena, dėkojo jam už akmenis, audinius ir siūlus, kuriuos jis jai atvežė dovanų!
Ir visiškai nereikalavo kalto ir tikrai jau nevardijo kažkokių laukinių laiko praleidimo būdų!
Princas buvo pasibaisėjęs ir mąstė, kaip dabar paaiškinti tėvui, kodėl jis grįžo be nuotakos.
Na juk nesakysi teisybės, tikrai gi!
Princesė žiūrėjo į visas šias kančias ir galvojo, kad jai vėl klius nuo tėvelio.
Todėl kad tėvelis kaskart barėsi ir godojo, kad jai reikėjo gimti berniuku, o gal ir išvis kokioje kitoje karališkoje šeimoje!
– Galbūt pasakom, kad aš įsimylėjusi ką nors kitą? – neryžtingai pasiūlė ji.
Princas patraukė pečiais:
– Kokios kvailystės! Įsimylėjusi, tik pamanykit! Ne, kai reikalas liečia dviejų karalysčių politiką – čia ne iki meilės! O ir tėtušis nepatikės. Mane visos visada įsimyli iš pirmo žvilgsnio, supranti?
Princesė nužvelgė jį įdėmiu žvilgsniu ir linktelėjo:
– Na taip, tu simpatiškas. Bet man plaukimas! Ir baidarės!
– Ir medžio drožyba! – pralinksmėjo princas. – Tu kartais drakonų nedresuoji laisvalaikiu?
Princesė džiugiai pašoko ir suplojo delnais:
– Na tikrai, tu gudruolis! – sušuko ji. Princas nesuprasdamas nusišypsojo.
– Pasakysi, kad mane pagrobė drakonas! Trigalvis! Ir kad mane išlaisvinusiam princui – pusė karalystės ir nesuskaičiuojami turtai. Su drakonu aš susitarsiu – jis man kortom pralošė ir yra skolingas. Aš kol kas pas jį pasėdėsiu, o ten ir žiema ateis, kelią iki mūsų užpustys, bus galima iki vasaros nesijaudinti.
Princas ėmė linguoti galva, galvodamas apie tai, kad su tokiomis naujienomis nebus gėda grįžti namo.
Šokčiodamas per pakopas, nusileido į kiemą, šoko ant žirgo ir apsisuko.
– Ir pasakyk, kad kovon su drakonu geriau eiti su kaltu! – sušuko princesė, sudėjusi delnus kaip garsiakalbį.
Princas pamojo ranka atsisveikindamas ir nušuoliavo tolyn.
Princesė atsisėdo prie lango, paslėpė pliauską po stalu ir parėmė smakrą delnu:
– Visi princai vienodi! Nors vienas kumščiu į stalą trenktų, sakytų: „Jokių daugiau baidarių, tu princesė ar kas?!“ Ne gi, visi tiki, išvyksta,o tu sėdėk čia, medį drožinėk! Prakeikta burtininkė, kad ji kur prasmegtų! Vos kartą pas ją su kelnėmis nuėjau, o rezultate – „Prakeiksiu, prakeiksiu, sėdėsi visą gyvenimą ir lauksi, kol tikras vyras atjos! O iki tol – sėdėk su pliauska.“ Ir nors kaltą būtų palikusi!
Bonusas
