– Tu košės išvirei? Ne? Ir ką, sunku buvo vaikui košės išvirti? Savo anūkei, ne man juk! – suirzusi dukra, barškindama puodus, pasisuko į motiną.
– Neda, neišviriau. Pamiršau šiandien ar nepagalvojau… O kodėl tu neišvirei? Dukra juk tavo, ne mano! – įsižeidusi atsiliepė Janina.
– Tau išvis nusispjaut į anūkę ir į mane taip pat! Atvažiuoju į svečius atsipalaiduoti ir pailsėti, o tu nieko man nepadedi! Man čia sunkiau nei namie, tiesą sakant. Ten Mija nors šalia, o čia du aukštai! Ir aš amžinai lakstau laiptais!!!
– Bet, Neda, aš negaliu visada sėdėti su tavo vaiku. Visas 10 dienų. Pas mane vyras, namai, tvarkymasis, gaminimas ir asmeniniai reikalai. O aš dar dirbu, tiesą pasakius. Tu apie tai pagalvojai?
– Savo reikalai, savo reikalai… Tik apie save ir galvoj!i O tavo darbas? Ištisas dienas sėdi internete, kai tik prieisi, amžinai „aš rašau, aš rašau“,- erzino dukra Janiną.
– Neda! Kaip tau ne gėda! Aš ne auklė ir neprivalau sėdėti su tavo vaiku! Tu ne man jį gimdei! Ir aš dirbu, ir beje, to darbo dėka padedu tau pinigais! – Janina iš pasipiktinimo vos kvėpavo.
– Štai pas visas mano drauges močiutės normalios! O tu! Tiek motina niekam tikusi, tiek močiutė! Kai aš mergaitėms sakau, kad pavargau, jos klausia – „O ką, tau motina nepadeda? Kaip čia taip?“ O man gėda pasakyti, kad motina nesėdi su mano dukra! Jai nėra kada! – Neda rėkė visiškai nesigėdydama, įsisprendusi rankomis į šonus ir piktai dėbsodama į motiną…
– Na ir neatvažiuokite daugiau pas mane, jei aš tokia bloga! Aišku? Neatvažiuokite daugiau! – ašaros dusino Janiną ir ji, bandydama susivaldyti, išlėkė laukan, atkišdama įkaitusį veidą rudeniniam vėjui…
… Janina ištekėjo vėlai, 37-erių, jau nebesitikėdama šeimyninės laimės. Jai labai pasisekė – vyras pasirodė puikus žmogus. Tapo jos atgaiva šiame pasaulyje. Štai taip, žinote, būna – susitinka dvi vienatvės, dvi besiblaškančios sielos šiame dideliame pasaulyje ir supranta, kad jos ir yra vienis. Ir kad kalbos apie dvi puseles ne iš piršto laužtos…
Kaip tikrą dukrą jis priėmė ir 13-metę Nedą. Dar daugiau, apsupo ją gerove ir komfortu. Mergaitė nepažino neigiamo atsakymo. Ir be to būdama sunkiu vaiku, pagedo dar labiau. Patėvio tyliai nekentė ir kreipdavosi į jį ne kaip kitaip kaip „jis“. Ne dėde Miku, ne tėte, ne pilnu vardu, o tiesiog „jis“. O „jis“ stengėsi padaryti viską, kad mergaitė, anksčiau neturėjusi tėvo, taptų nors truputį laimingesnė.
Neda užaugo, įstojo į kolegiją, pradėjo mokytis, Janina gyveno su Mikalojumi petys petin ir viskas lyg ir buvo neblogai, jei ne kai kurios aplinkybės. Mikalojus turėjo savo statybų verslą, reikėdavo vykti į komandiruotes. Į eilinę komandiruotę jis pasikvietė Janiną. Ir ji, nepratusi sėdėti namie be darbo, džiugiai sutiko. Dukrai jau 18, komandiruotė netoli, Lietuvoje, ir jie, viską aptarę, nusprendė, kad susitvarkys.
Tai buvo klaida. Nesusitvarkė. Sukėlusi triukšmą, Neda metė mokslus, pareiškusi motinai, kad ji nesimokys, o dirbs. Mokslai ne jai. Kaip Janina neįkalbinėjo dukrą apsigalvoti ir susiimti, viskas buvo veltui. Neda laikėsi savo.
– Nesimokysiu, pasakiau! Atstokite visi ir nepristokite! Noriu patirti gyvenimo sunkumus! Pati visko pasieksiu, štai pamatysite! Ekonomika – ne man! – su patosu rėkė ji į motinos maldas persigalvoti…
Kiek kartų Janina prisiminė tą metą, tiek save ir graužė. Graužė už tai, kad nesilaikė savo, neprivertė dukters persigalvoti ir vis dėlto išsimokslinti. O paskui viskas klostėsi su logišku dėsningumu. Kaip ir turi būti pagal logiką ir žanro dėsnius.
Janina susitarė su kita mokymo įstaiga dėl nuotolinio mokymosi – Neda metė, pasakė, kad mokslas š! Paskui apmokėjo jai manikiūro ir pedikiūro kursus, pripirko instrumentų, vėl š! Dukrai tai išvis pasidarė mėgstamiausias žodis. Ką dėl jos bepadarysi, viskas š… Janina stengėsi iš visų jėgų, palaikė dukrą. Ką darysi, savas kraujas, ji vienintelė…
O savas kraujas galiausiai nusprendė – gyvenime svarbiausia gerai ištekėti. Ir viskas! Skaityk, laimėjai aukso puodą. Ir visos problemos iškart išsispręs.
– O ką? Sėdėsiu namie, prižiūrėsiu tvarką, maistą ruošiu. O vyras tegu dirba, pinigus uždirba. Moteris neturi dirbti, o turi gimdyti vaikus ir vyro laukti namie! – pareiškė ji motinai.
Savo svajones Neda bandė perkelti į gyvenimą. Rasdavo jaunuolį ir bandydavo išaiškinti jam savo minčių vertę. Neva tu vyras, tu ir dirbk. O aš moteris, šiaip graži… Tiesa, kažkodėl jaunuoliai nepalaikydavo jos idėjų ir labai greitai išnykdavo nežinoma kryptimi…
O Neda ieškojo toliau. Tačiau visos paieškos buvo veltui. O 26 metų ji galiausiai įsidarbino. Tinklinėje technikos parduotuvėje. Kadangi Mikalojus, kurio kantrybė baigėsi, kategoriškai nutraukė Nedai pinigines dotacijas. Ir Janinai uždraudė.
– Janina! Na juk tu supranti, kad ji turi dirbti! Ji sveika pana! Sveika kaip kumelė, kuri arti gali! Neduok jai pinigų! Girdi? Draudžiu skatinti parazitavimą!
Matyt, dėl šios priežasties Neda ir įsidarbino. Nes pinigų kranelis užsidarė. O Janina atsiduso su palengvėjimu. Gyvenimas lyg ir ėmė tvarkytis. Išskyrus asmeninį Nedos gyvenimą. Ji niekaip negalėjo rasti moteriškos laimės, kaip besistengė. Kol nesutiko savo dukrelės Mijos tėvo.
Jaunuolių ryšys buvo skausmingas ir neilgas. Abu impulsyvūs ir nesivaldantys, jie pastoviai barėsi, kėlė skandalus ir galiausiai suvis išsiskyrė. O šio ryšio rezultatas buvo dukters Mijos gimimas. Janina, žinoma, pergyveno, kad anūkė augs be tėvo.
Be tėvo, nes mažylės tėtis nejautė jai jokių tėviškų jausmų ir prisirišimo, nors ji ir buvo panaši į jį kaip du vandens lašai. Iš čia ir pasekmė – materialinis vaiko išlaikymas pilnai atgulė ant Janinos ir Mikalojaus pečių. O ką darysi, juk neišvarysi dukters su žindomu kūdikiu į gatvę?
Nors jau ir kantriajai Janinai ėmė krikti nervai. Dukra tapo tiesiog nevaldoma. Lyg po vaiko gimimo į ją būtų įsikūnijęs kažkoks piktas padaras. Ji ir anksčiau buvo nelengvo charakterio – sunkus vaikas, sudėtingas paauglys, o dabar tai buvo jauna, sveika ir agresyvi persona, leidžianti sau tokį įžūlumą, kad padėk dieve.
Rytas be skandalo – ne rytas, o miegoti galima eiti tik po gero barnio – Nedos devizas. Tuo metu Janinos sveikata pašlijo, kam turbūt turėjo įtakos ir tikra dukra.
Janina pateko į ligoninę su širdies priepuoliu. Pagulėjo, grįžo namo, o ten niekas nepasikeitė. Tie patys skandalai ir pretenzijos. Kodėl jie kildavo? Ne ten atsistojo, ne tą pasakė, ne taip pažiūrėjo. Ir išvis, tu motina, tu dėl visko ir kalta.
Kiek kartų pats Mikalojus prašė Nedos sustoti, esą, mama ligota, nedraskyk jai širdies. Į ką Neda piktai šaukė per visus namus:
– O ką, jei ji ligota, tai jai viskas galima?! – na ką čia bepridursi…
Janina suprato, kad užsileido dukrą ir kalta dėl to, kad buvo minkšta, neauklėjo Nedos kaip reikiant, neįskiepijo atsakomybės, banalaus gailesčio žmonėms ir pagarbos. Tik laiko atgal neatsuksi… Dabar vienas tikslas – vėl nepapulti į ligoninę.
Tada Janinai buvo atlikta širdies operacija, beje, visai sėkmingai. Ir atėjo jiems su vyru mintis – atskirti dukrą. O būtent – nupirkti Nedai butą ir iškeldinti, be to, padėti materialiai ir visaip palaikyti. Taip ir padarė, nupirko butą kaimyniniame miestelyje. Ir kuriam laiku atsikvėpė su palengvėjimu…
Tačiau Janina džiaugėsi neilgai. Ėmė dukra periodiškai į svečius važinėti. Juk „dekrete“. Anūkė Mija ūgtelėjo, tačiau džiaugsmo iš to nebuvo.
Ten, kur vaikas, turėtų būti džiaugsmas, meilė. O jų namuose lyg kas mirė, štai tokia atmosfera buvo. O po eilinio dukters pasibuvimo Janina savaitę niekaip negali atsigauti – geria raminamuosius. Ir ką toliau daryti – nežino. Draugei eilinį kartą paskambino apsiašarojusi. Pasiskundė.
– Saule, jau nebeturiu jėgų… Kiek bedaryčiau, jai vis maža. Viskas ne taip… Aš ir motina bloga, ir močiutė blogiausia. Ir vaiką ne taip imu, ne taip su ja kalbu, ne taip žiūriu… Ką man daryti, Saule? – iš apmaudo verkė Janina.
– Neįsileisk! Aš tau praeitą kartą sakiau – tegu sau sėdi namie! Pagalvok apie save, apie savo sveikatą! Janyte, ji tave graban nuvarys, brangioji mano. Ir nė nekrustelės. Paklausyk manęs. Butą nupirkote, pinigų duodate ir viskas! Tegu gyvena atskirai ir neatvažiuoja. Kol nepakeis savo elgesio…
… Ilgai galvojo Janina, psichologų klausė, draugių klausėsi, su vyru kalbėjosi. Ir susidarė jai toks įspūdis, kad nėra išeities iš šios situacijos. Jokios. Su tokiu charakteriu dukra vargu ar susiras porą.
Ką gi dabar, visą likusį gyvenimą su ja kamuotis? O dar viena draugė pasakė, kad paprasčiausiai separacija neįvyko ir neva Neda niekaip negali atlipti nuo Janinos. Energetine prasme. Tame ir visa problema. Bet nuo to Janinai ne lengviau.
O ką jūs manote apie tai? Suprantama, kad Janina pati kalta, bet praeities nepakeisi. O dabar kaip gyventi, a?
