Darbininkas užeina pas šeimininką ir klausia:
– O kodėl man moki tik vieną rublį per savaitę, kai Jonui už tokį patį laikotarpį ir darbą – visus penkiolika?
Šeimininkas, žiūrėdamas per langą, sako:
– Girdžiu, kažkas važiuoja.
Mums šieno žiemai reikia nusipirkti. Išeik, pažiūrėk, ar ne šieną mums veža.
Darbininkas išėjo.
Vėl grįžo ir sako:
– Tiesa, šienas.
– Ar nežinai, iš kur jis? Gal iš Lukjanovų pievų?
– Nežinau.
– Tai nueik ir paklausk.
Ir jis nuėjo.
Vėl grįžęs sako:
– Tikrai, iš Lukjanovų.
– O šienas yra kokio pjovimo – pirmojo ar antrojo?
– Nežinau.
– Tai nueik ir sužinok!
Darbininkas išėjo.
Grįžta:
– Šeimininke! Pirmojo pjovimo!
– O nežinai, po kiek parduoda?
– Nežinau.
– Tai nueik ir sužinok.
Nuėjo.
Grįžo ir sako:
– Šeimininke! Po dvidešimt rublių.
– O pigiau neparduos?
– Nežinau.
Tą akimirką įeina Jonas ir sako:
– Šeimininke! Pro šalį vežė pirmojo vežimo šieną iš Lukjanovų pievų.
Prašė 20 rublių. Nusiderėjau iki 17 rublių už vieną vežimą.
Aš juos į kiemą suvariau, dabar iškrauna.
Šeimininkas pasisuka į pirmąjį:
– Dabar tu supratai, kodėl tau moka 1 rublį, o Jonui – 15.
Bonusas
