Nepavadinčiau savo vyro mamytės sūneliu. Priešingai, tai savarankiškas žmogus, mokantis priimti svarius sprendimus, gerai uždirbantis, atsakingas.
Žodžiu, suaugęs ir pilnavertį gyvenimą gyvenantis vyriškis. O su mama, t. y.mano anyta, pas jį tiesiog šilti santykiai.
Tačiau mano santykiai su Genute Petroniene neseniai vos nesugedo. To priežastimi tapo mūsų buto raktai, įteikti anytai, kad ši laistytų gėles.
Mes susiruošėme savaitę pakaitinti pilvus karštajame Egipte, o mamulei davėme atsarginius.
– Genute, – pasakiau prieš išvykstant,- štai šis nuo viršutinės spynos, šis nuo apatinės. Užsukite, kol mūsų nebus, pažiūrėkite, ar bute viskas gerai. Gėles palaistykite, žuvytes pamaitinkite.
Atostogos buvo tikras kaifas, grįžome pakilios nuotaikos. O toliau… gyvenimas tekėjo savo vaga. Darbas, namai, miegas. Tačiau man ėmė rodytis, kad mūsų bute apsigyveno… vaiduokliai.
Lyg vakare daiktai guli ne ten, kur palikome juos ryte. Vyras irgi pastebėjo, bet viską nurašė pervargimui. Sutikau – geriau jau taip!
Ir štai kartą grįžau namo anksčiau. Penktadienis, visus darbus biure baigiau. Pasakiau viršininkui, kad iki pirmadienio manęs trukdyti neverta ir išrūkau.
Tai va, atidarau duris ir prieškambaryje matau… anytos batus. Ant pakabos jos rudeninis lietpaltis. Pati ji sėdi virtuvėje, žiūrinėja mūsų komunalines sąskaitas.
Iškart viskas stojo į savo vietas. Jokie vaiduokliai – paprasčiausiai anyta ne pirmą kartą apsilanko mūsų namuose, kol mes dirbame.
– Ponia Genute, o ką jūs čia darote?!
– Oi, Neringute,- anyta net pašoko nuo kėdės iš netikėtumo. – O ko tu šiandien taip anksti?!
– Normaliai aš šiandien. Kada noriu, tada ir grįžtu į savo namus. O jūs ką čia veikiate?!
– Tai va atėjau pažiūrėti, kaip jūs gyvenate. Ir žinai, turiu tau daug pastabų.
Sulig šiais žodžiais anyta priėjo prie šaldytuvo ir atvėrusi jį, giliamintiškai įsispoksojo į mane. Paskui nutrepsėjo į svetainę ir su tokia pat mina parodė smulkias dulkeles ant grindų.
– Ir? Ką jūs norite tuo pasakyti?
– Noriu pasakyti, kad tu niekam tikusi šeimininkė. Kodėl nėra sriubos? Kur mėsa? Kuo išvis minta tavo vyras? Atleisk, bet tave vedė sveikas sotus žmogus. O kuo tu jį pavertei?
– Tai mes restoranuose maitinamės pagrinde… Arba namo užsisakome. O tai kas ne taip?
– Tai juk baisiai brangu! Be to, nesveika. Taip. Aš ateinu kitą savaitę ir kad šaldytuvas būtų
prigrūstas naminio maisto. Ir susitvarkyk. Apleidai viską, dulkėmis kvėpuojate…
Mane užliejo toks įsiūtis, net pačiai baisu pasidarė. Gerai, Neringute, tu jau atleisk. Nenorėjau tavęs įžeisti. Atsiprašau.
Su šiais žodžiais senoji neskubriai išėjo, šlumsėdama batais. O man gerklėje įstrigo gumulas. „Kam aš taip?!“ – šmėstelėjo mintis. Puoliau paskui anytą.
– Štai, paimkite, – pasakiau anytai prie lifto, tiesdama buto raktus. – Bet kuriuo metu, prašau.
– Na tiek to, nereikia…
– Imkite. Tik nereikia mūsų „inspektuoti“. Sutarta?
– Sutarta!
Sekančią dieną ant viryklės radau puodą su karštais barščiais. Šalia gulėjo raštelis: „Pasakyk Leonui, kad pati paruošei, jam bus malonu!“
Štai čia kitas reikalas. Vietoje to, kad kritikuotų, reikia padėti. Ar bent jau netrukdyti…
