Susituokusi 7 metus, sūnui penkeri. Pastaraisiais metais santykiai šeimoje labai suprastėjo – vyras neteko darbo, ėmė gerti. Dėl menkiausio nieko išsilieja ant manęs su sūnumi.
Aš, žinoma, irgi netyliu ir tai jį užveda dar labiau. Priėjome iki to, kad kartą jis man skėlė antausį, dargi taip stipriai, kad aš nulėkiau iki sienos ir trenkiausi galva. Visa tai matė mūsų sūnus ir jį ištiko isterija – pusdienį negalėjau nuraminti.
Vyras ir pats persigando, ėmė prašyti atleidimo, žadėjo, kad tai nepasikartos. Porą savaičių buvo it šilkinis, o paskui vėl ėmė kelti balsą. Šiomis dienomis vėl susipykome – negalėjome susitarti, kas nuves vaiką į darželį.
Ir vėl smogė man į veidą, pramušė lūpą iki kraujo. Čiupau vaiką ir išbėgau pas mamą, maniau, ji tikrai mane supras ir palaikys.
Mama mane guodė, tačiau sekančią dieną ėmė įkalbinėti, kad pagalvočiau ir nesikarščiuočiau.
Esą, gyvenime būna visko, turite vaiką, tą aną. O kai ėmiau prieštarauti, netikėtai pareiškė, kad pati esu kalta ir savo rankomis sugrioviau šeimą. Buvau šoke – niekada nemaniau, kad mama stos svetimo žmogaus, o ne dukros pusėn.
Štai jau dvi dienas gyvenu pas draugę ir visiškai nežinau, ką daryti toliau.
