Kiek man žinoma, vyresnioji karta mūsų šalyje nuolat su pasididžiavimu pasakoja, kaip gerai jie gyveno, kol nesugriuvo SSRS. Skaudžiausia šioje situacijoje yra tai, kad mes patys niekada taip ir nesužinosime, kaip iš tikrųjų tais laikais gyveno žmonės, nes aplinkiniai gali meluoti.
Mane labiausiai stebina, kad žmonės ir toliau ilgisi tų laikų, lyg dabar jų gyvenimas jų netenkina ir iki SSRS žlugimo jų gyvenimo sąlygos buvo geresnės.
Mano įsivaizdavimus apie praeitį gadina ir tie, kurie mano, kad dabartiniais laikais jie gyvena daug geriau, o tada žmonių gyvenimas galėjo būti nerūpestingesnis, ir jie ilgisi tik savo jaunystės.
Juk iš tikrųjų, net mūsų jaunimas dabar kartais su šypsena prisimena savo jaunystę, nors jie negyveno SSRS laikais, o greičiausiai jiems patiko tik tai, kad tuo metu jie neturėjo daug pareigų ir neprivalėjo elgtis kaip suaugę.
Manau, kad šiais laikais nėra žmonių, kurie neprisimintų savo jaunystės su nostalgija. Tikėtina, kad kai jie taps seni, jie taip pat ilgėsis tų laikų, kai buvo dar jauni. Šiuo metu man dvidešimt dveji ir jaučiuosi visiškai savarankiška asmenybe, tačiau apie SSRS beveik nieko nežinau.
Būtų kvaila, jei daryčiau išvadas apie tuos laikus, atsižvelgdama į tai, kad pati niekada ten negyvenau ir mačiau tik filmus apie sovietinius laikus.
Be to, suaugę giminaičiai man taip pat beveik nieko nepasakojo apie savo gyvenimą arba pasakojo tik gerus momentus, todėl šioje situacijoje jiems visiškai pasitikėti negaliu.
Prieš kurį laiką mane vėl sudomino SSRS tema, todėl nusprendžiau užduoti keletą klausimų savo tėčiui, tikėdamasi, kad jis man papasakos visą tiesą apie savo jaunystę, nes man visada patiko mūsų šeimos gyvenimo istorijos.
Kai paklausiau jo, ar tikrai vyresni žmonės taip mėgsta nostalgizuoti praeitį, jis linktelėjo galva ir pasakė, kad tikriausiai mūsų karta, kai užaugs, taip pat pajus tą patį.
Vyresnio amžiaus žmonėms labai patinka prisiminti vaikystę, studijų laikus ir jaunystę, kai jie tik pradėjo kurti savo šeimą. Taip pat jie mano, kad daug ką praleido, nes pasiekė ne viską, ko norėjo. Be to, jų atmintyje liko tie žmonės, su kuriais jie daugiausiai leido laiką, ypač tie, kurių jau seniai nebėra gyvų.
Viena vertus, tai labai liūdna, tačiau kita vertus, manau, kad žmonės taip pat turėtų suvokti, jog vargu ar galės ką nors sugrąžinti ir nereikia per daug užstrigti praeityje. Tačiau ne viskas buvo taip gražu, kaip žmonės įsivaizdavo.
Net nežinau, kaip teisingai apibūdinti SSRS nostalgiją, nes žmonės puikiai supranta, kiek daug jie prarado per šį laiką. Atrodo, kad vieną gražią dieną jie tiesiog prarado epochą, kuri jiems teikė džiaugsmą ir atėmė tam tikrą stabilumą, nors jo iš tikrųjų ir nebuvo.
Tuo metu visuomenė atrodė sveikesnė, žmonės buvo atviresni ir bendraujantys, o niekas nežinojo apie prietaisus, prie kurių dabartinė karta praleidžia valandas.
Sąžiningai kalbant, man taip pat atrodo, kad SSRS laikais žmonės turėjo lygias galimybes ir kiekvienas galėjo pasiekti tam tikrų gyvenimo pasiekimų neturėdamas nė skatiko kišenėje, o vien dėl žinių.
Žinoma, negalima atmesti to, kad tais laikais visiškai nebuvo korupcijos, tačiau man atrodo, kad ji buvo žymiai mažesnė nei dabar, nes šiuo metu bet kokį klausimą galima išspręsti pinigų pagalba.
Tuo metu žmonės buvo maksimaliai sąžiningi ir nuoširdūs, taip pat vienodai dirbo darbe. Be to, mūsų seneliai gali pasigirti, kad jiems buvo daug lengviau rasti draugų, nes visi stengėsi vienas kitam padėti sunkiomis akimirkomis, palaikyti ir išklausyti, jei to reikėjo.
SSRS visuomenė turėjo daugybę dalykų, kurių šiais laikais neturime. Drąsiai galiu teigti, kad tada žmonės buvo labiau išsilavinę ir atsakingiau žiūrėjo į mokslą, nes puikiai suprato, kad be gero išsilavinimo jie negalės susikurti puikios karjeros.
Įdomiausia yra tai, kad tuo metu beveik nebuvo nedarbo ir kiekvienas galėjo įsidarbinti ten, kur norėjo.