„Paglostykite mane“,- suaugusiam normaliam žmogui sunku taip pasakyti. Todėl kiemsargis laukia, kol aš atvažiuosiu į darbą. Ir bėga, ir sako su akcentu: „Sveiki!“. Aš atsakau: „Labas rytas!“ Ir jis imasi toliau uoliai dirbti, su gera nuotaika ir geru arteriniu spaudimu. Ir šypsosi. Aš jį paglosčiau. Ir jis mane. Netgi dukart – juk jis dar ir laukė, kol aš atvažiuosiu. Ir bėgo skubėdamas, kad pasisveikintų! Galima vienas kitą apkabinti, bučiuoti ir glostyti, nesiliečiant fiziškai. Efektas dar geresnis; nepažeidžiama distancija.
Vieną vyriškį atsisakė priimti į darbą. Netiko jis; būna…Bet jis džiaugėsi ir šypsojosi. Ir pasakojo, kad telefonu jam pasakė: „Koks gražus jūsų balsas!“Taip, jeigu jis ir turi ką gražaus – tai balsą. Tačiau pagyrimas jį taip įkvėpė, kad greitai jis rado puikų darbą. Ir gražiu balsu klausinėja: „Jūs pas ką? Parodykite leidimą prašom!“Persiliejančiu tembru.
Žodžiu, reikia glostyti vienas kitą. Bus geriau abiem: geri hormonai išsiskiria ir pas tą, kurį glosto. Ir pas tą, kuris glosto. Sveikata ir nuotaika gerėja. Taigi, apsikabinti nebūtina, ne visada tai įmanoma. Tačiau sakyti ir rašyti gera būtinai reikia. Tai oro bučiniai, kurie niekuo ne blogesni už tikrus.
A.V.Kirjanova
Bonusas