…o mažas perlų auskaras — tas pats, kurį mama pametė prieš kelerius metus. Jis išryškėjo iš seno kilimo klosčių ir sustojo prie grindjuostės, švytėdamas pieno matiniu švytėjimu, tarsi visą laiką laukdamas būtent šios dienos.
Mama sustingo. Tada lėtai nusileido ant grindų ir paėmė jį į delną.
— Negali būti… — sušnibždėjo ji. — Juk tada viską išieškojome.
Prisimenu tą dieną. Tėtės jau nebebuvo. Mama pirmą kartą per ilgą laiką nusprendė užsidėti perlų auskarus — tai buvo jo dovana jubiliejui. Paprasti, klasikiniai, su vienu lygiu perlu auksiniame vinipe. Ji pasižiūrėjo į veidrodį ir lyg trumpam tapo šiek tiek kitokia — lengva, besijuokiančia. Bet vėliau vienas auskaras kažkur “prapuolė”. Mes ieškojome visur: po spintomis, plyšiuose, dulkių siurblyje. Nulis. Mama paslėpė likusį auskarą į mažą dėžutę ir daugiau jos niekada neatsidarė.
Ir štai — persikraustymas. Skotchas, dėžės, sąrašai, nesibaigianti dulkė. Paties chaoso metu iš mamos žiedo (taip pat tėčio dovanos) iškrito akmenukas. Mes klaupėmės ir ieškojome kilime — delnais, žibintuvėliais, net liniuote. Neradom. Mama atsiduso: „Matyt, taip“. Ir išvažiavome — į kitą miestą, kitus namus, kitas sienas.
Šiandien išklojome tą seną kilimą — tiesiog kad nevaikščiotume plikomis grindimis. Aš jį iškračiau, lyginau. Ir iš krašto staiga išslydo kažkas apvalaus. Pasakiau sau, kad tai akmuo. Bet mama jau žinojo. Tai buvo jos perlas.
Ji sėdėjo ant grindų, laikė auskarą tarp dviejų pirštų, tarsi tai būtų kažkas gyvo, ir verkė — tyliai, be garso. Aš tylomis atsisėdau šalia.
— Nori, eikime pas juvelyrą? — paklausiau. — Leisk jam patikrinti užsegimą, išvalyti.
— Eikime, — ji linktelėjo. — Bet… duok antrą.
Aš ištraukiu dėžutę — tą, kurią ji metų metus neatidarė. Mama padėjo abu auskarus šalia, ir tapo taip aišku, kaip du vienodi apskritimai staiga sujungia du skirtingus laikus: „iki“ ir „po“.
— Jis visada sakė, kad perlai — tai apie ramybę, — ji šypsojosi per ašaras. — Ir kad man tinka.
Juvelyrinės dirbtuvės meistras per lupą atidžiai apžiūrėjo auskarus:
— Geras perlamutras. Stiprinsime užsegimus, šiek tiek ištiesinsiu štiftą. Bus kaip nauji. Ir juos nešiokite, — jis šypsojosi. — Perlą reikia išnešti.
Mes stovėjome prie vitrinų ir laukėme. Mama laikė tuščią dėžutę ir žiūrėjo pro langą. Už stiklo praėjo įprastas vakaras: kažkas nešėsi įpakavimus, kažkas skubėjo į metro. O aš galvojau apie tai, kaip keista yra gyvenimas: praradom akmenuką iš žiedo, bet suradom perlą, kurio jau seniai gedėjome.
Namuose mama atsistojo prieš veidrodį, atsargiai užsegė vieną auskarą, tada kitą. Ji perbraukė pirštu per ausies landelę, per lygią perlų paviršių. Pažvelgė į save — ne griežtai, kaip įprasta, bet minkštai.
— Atrodo, vėl panaši į save, — pasakė tyliai.
Mes susikrovėme dėžes prie sienos, pilantį arbatą į vienintelius dar neišpakuotus puodelius. Mama maišė šaukšteliu ir nuolat mechaniškai lietė ausies landelę — tikrino, ar vietoje auskaras.
— Laikosi, — pasakė ir šypsojosi. — Reiškia, ir mes susitvarkysime.
Ir aš staiga supratau: nereikia stebuklų ar garsų ženklų. Kartais užtenka vieno mažo perlo, rasto naujame bute, kad būtų lengviau kvėpuoti. Kad nesusigriauti savęs dėl to, kas išėjo, ir šiek tiek pasidžiaugti tuo, kas liko. Atmintis. Mūsų naujos sienos. Ir mamos veidas veidrodyje — su tuo kerštu šviesiu blizgesiu, kurį prisimenu nuo vaikystės.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
