Aš jau pavargau galutinai. Mes susituokę jau 4 metus, o sutuoktinio mama vis laukia, kad jos berniukas paliks mane ir grįš gyventi į tėvų namus. Jos poelgiai tiesiog neadekvatūs, bandžiau pasikalbėti su ja ir sukurti normalius santykius, stengiausi nekreipti dėmesio į jos išsišokimus, tačiau jokių rezultatų. Nebežinau, kaip elgtis.
Viskas nutiko dar prieš 7 metus, tuo metu, kai tarp mūsų su būsimu sutuoktiniu tik užsimezgė pažintis. Tada mes buvome dar studentai, gyvenome su tėvais.
Praėjus 2 mėnesiams po mūsų pažinties supažindinau jį su savo tėvais, o jis atidėliojo pažintį su savo šeima, bendras susitikimas įvyko tik po metų.
Visą laiką atsirasdavo kokių nors priežasčių, tokių kaip „tėvai užsiėmę“. Na, aš ir neskubinau. Tačiau iškart po pažinties su jo mama man viskas susidėliojo į lentynėles.
Iš pirmo žvilgsnio pajutau kažkokią negatyvią energiją iš jos. Nors iš visų jėgų stengiausi neprisileisti blogų minčių, pamaniau, kad iš jaudulio sugalvojau šį negatyvą iš jos. Paskui susėdome pietauti. Mano vaikinas stengėsi atitraukti savo mamą pokalbiais, o ji tuo metu nužiūrinėjo mane. Jausmas buvo labai nemalonus.
Kai jos sūnelis pasakė, kad mes nusprendėme gyventi kartu, ji net užsikosėjo. Ėmė mus atkalbinėti, sakė man, kad jos sūnelis dar labai jaunas ir neprisitaikęs prie gyvenimo (nors jam jau stuktelėjo 24 metai).
Tačiau mes visgi apsigyvenome kartu. Nuo tada prasidėjo spektakliai. Būsima anyta pradėjo man kasdien siųsti ilgas žinutes apie tai, ką turiu daryti jos sūnui. Pavyzdžiui, kasdien turiu nulupti jam po vieną apelsiną, nenulupus jis nė neprisilies prie jo. Sakiau, kad jos sūnus puikiai susidoroja su šia užduotimi savarankiškai. Jo motina man parašė, kad aš bloga šeimininkė.
Kartą mes atėjome į svečius. Oras buvo nenuspėjamas, mes apsivilkome džemperius. Kai išėjome iš jos, man atėjo žinutė, kad su tais džemperiais mes atrodome gėdingai, o padorūs žmonės tokiu oru turi vilkėti striukes.
O koks cirkas prasidėjo, kai mes pranešėme, kad norime susirašyti. Ji pradėjo kviestis sūnų pas save ir tuo metu pakviesdavo savo draugių dukras, paskui nesigėdydama siūlydavo jas rimtiems santykiams.
Sūnelis tiesiai pasakė mamai, kad pats susitvarkys asmeninį gyvenimą ir išvis nebevaikščios pas mamą į svečius. Paskui ji beveik kasdien ėmė lankytis mūsų namuose. Ko ji tik man neprikalbėdavo.
Esą, aš ir gaminti nemoku, namie netvarka, vargšas sūnelis, kad kankinasi su manimi. Verta pasakyti, kad pas mane visada sutvarkyta ir su kulinarija viskas tvarkoje.
Ji specialiai prieš vestuves mane išnervino. Ėmė aiškinti, kad vestuvėms parinkau blogą meniu, o su mano suknele net baisu pasirodyti žmonėms. Ir už kokias gi nuodėmes likimas jai atsiuntė mane. Supykau ir išvariau ją.
Vakare ji visa apsižliumbusi paskambino sūnui ir ėmė pasakoti, kad ją ištiko infarktas. Teko nedelsiant važiuoti pas ją. Sūnus nulėkė pas ją kaip strėlė, bet paskui paaiškėjo, kad ji apgavo.
Mama pradėjo pasakoti apie mane visokias nesąmones. Mano būsimasis vyras pasakė, kad ji neateitų į mūsų iškilmes su tokia nuotaika. Galiausiai ji ir neatėjo.
Paskui mums gimė sūnus ir močiutė nusiteikė susipažinti su anūku tik po metų. Iki tol vyro mama sakė, kad tai ne jos anūkas, aš jį „susigraibiau“ iš šalies. Dabar stengiuosi vengti susitikimų su ja, nes jie išveda mane iš pusiausvyros ir man sunku atsistatyti.
