Saule tik vos vos skverbėsi pro pilkus debesis, kai septyniolikmetis Lukasas dar kartą pažvelgė į surūdijusį autobusą savo kieme. Tas senas „Ikarusas“, kuris jau penkerius metus stovėjo kieme po to, kai jo tėvas paliko šeimą, buvo nuolatinis priminimas apie neišsipildžiusias svajones. Kaimynai seniai skųsdavosi dėl „to metalo laužo“, kuris gadino visos Gluosnių gatvės vaizdą.
Būtent tuo momentu, kai Lukasas ketino paskambinti į metalo supirkimo punktą, prie jo kojų atsirado liesas dryžuotas katinas. Gyvūnas gailiai sumurkė, o vaikinas automatiškai ištraukė iš kišenės sumuštinio likučius. Katinas godžiai kimšo maistą, o paskui, lyg norėdamas padėkoti, prisiglaudė prie vaikino kojų.
„Iš kur tu, drauguži?“ – paklausė Lukasas, pastebėjęs, kad katinas neturi antkaklio. Jų rajone benamiai gyvūnai buvo įprastas reiškinys, ypač po to, kai vienintelė prieglauda mieste buvo uždaryta.
Kitą dieną Lukasas pastebėjo, kad dryžuotasis katinas atsivedė dar du savo draugus. Jie atsargiai uostė seną autobusą, o paskui įsitaisė jo pavėsyje. Stebėdamas tai, paauglys staiga pajuto, kad jo galvoje gimsta idėja.
Užuot atsikratęs autobuso, kodėl gi jo nepanaudojus kitaip? Kodėl neišnaudoti jo kaip prieglobsčio benamėms katėms?
Darbas prasidėjo tą pačią dieną. Pirmiausia Lukasas išvalė saloną nuo senų sėdynių, palikdamas kelias būsimiesiems lankytojams. Jo mama, iš pradžių skeptiškai žiūrėjusi į sūnaus planus, netrukus su entuziazmu prisidėjo prie projekto – ėmė siūti minkštus guolius iš senų antklodžių.
Kai vyresnio amžiaus kaimynė Eleonora, kuri anksčiau nuolat skųsdavosi „tuo baisiu autobusu“, pamatė pokyčius, ji atnešė keletą dubenėlių ir maišą pašaro. „Aš turėjau katę Mimis, – tyliai sakė ji. – Mes kartu pragyvenome aštuoniolika metų. Aš labai jos pasiilgstu.“
Žinia apie neįprastą prieglaudą greitai išplito po apylinkes. Tuščias sklypas aplink Lukaso namus, kurį visi anksčiau apeidavo ratu, tapo vieta, kur susitinka kaimynai. Žmonės nešė maistą, žaislus ir net statė katėms namelius iš įvairių turimų medžiagų.
Mažoji Sofija, mergaitė iš gretimos gatvės, kuri dėl autizmo beveik nekalbėjo, pradėjo ateiti kasdien. Jos mama su ašaromis akyse pasakojo Lukasui, kaip pirmą kartą per ilgą laiką išgirdo dukros juoką, kai ši žaidė su katėmis.
Vietinis veterinaras Tomasas pasiūlė kartą per savaitę nemokamai tikrinti gyvūnus, o zoologijos prekių parduotuvės savininkas nuolat aukodavo pašarų ir kraiko.
Praėjus trims mėnesiams po pirmosios katės pasirodymo, senasis autobusas buvo neatpažįstamas. Ryškūs piešiniai išorėje, jaukios lentynos ir guoliai viduje, net speciali aptverta zona pasivaikščiojimams. Tačiau svarbiausi pokyčiai įvyko ne su autobusu, o su žmonėmis.
Gluosnių gatvė, kurioje kaimynai vos sveikindavosi vienas su kitu, tapo panaši į vieną didelę šeimą. Vyresnio amžiaus žmonės nebesijautė vieniši, vaikai mokėsi rūpintis kitais, o benamės katės surado mylinčius šeimininkus.
Lukasas dažnai prisimindavo tą pilką dieną ir liesą dryžuotą katiną, kuris pakeitė viską. Kartais viena maža idėja ir noras padaryti pasaulį šiek tiek geresnį gali pradėti įvykių grandinę, kuri pakeičia daugelio gyvenimus.
O senas autobusas, kuris kadaise buvo sudužusių vilčių simbolis, tapo bendruomenės širdimi, kur kiekvienas – ir žmogus, ir katė – atrado tai, ko labiausiai reikėjo: namus.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
