Paprastai neatsakau į nepažįstamus numerius, bet tą dieną turėjau gerą nuotaiką ir nusprendžiau atsiliepti.
– Jis bus vėlai. Ar laukti tavęs šiandien? – paklausė moteriškas balsas.
Aš iš karto atpažinau šį balsą. Tai buvo mano žmona.
Tyla, šaltis krūtinėje, o tada susikaupiau ir nusprendžiau jai pagroti.
– Žinoma, būsiu aštuntą, pasakiau aš.
– Ką paruošti?
– Kaip visada, – atsakiau ir padėjau ragelį.
Ji žinojo, kad šiandien po darbo važiuosiu pas tėvus į kaimyninį miestą ir grįšiu vėlai. Todėl paskambinau mamai, pasakiau, kad darbe darbų užgulė ir šiandien neištrūksiu. Ir specialiai išėjau iš darbo anksčiau. Norėjau pamatyti jos akis. Norėjau suprasti, kaip ji pažiūrės į mane, kai durys atsivers ne prieš tą, kurio laukė.
Įėjęs į namus, pajutau šventinį kvapą.
Ant stalo — žvakės, taurės, gražiai supjaustytas sūris.
Ji stovėjo prie viryklės, apsirengusi suknele, kurios niekada nemačiau, su susuktomis plaukais, lūpos ryškiai dažytos — įvaizdis aiškiai ne man.
Pamačiusi mane, ji tarsi krūptelėjo.
– Tu… jau čia? – tyliai paklausė.
– Tėvų reikalai buvo atidėti, – atsakiau aš ramiai, tarsi nieko nevyktų.
– A, aišku… tada aš dabar viską… – ji nervingai susitvarkė plaukus, rankos drebėjo.
Mes tyliai stovėjome vienas prieš kitą.
Norėjau paklausti, dėl ko visos tos žvakės ir suknelės, bet staiga — durų skambutis.
Ji pabalo taip, kad išgirdau, kaip jos kvėpavimas nutrūko.
Skambutis pasikartojo.
– Na? – paklausiau ramiai. – Atidarysi?
Ji nejudėjo.
Aš ją aplenkęs nusukau už rankenėlės ir atidariau duris.
Prie slenksčio stovėjo vyras su maišeliu rankoje ir kvailu veido išraiška.
Jis sustingo, pamatęs mane.
Tyla buvo tokia tanki, kad būtų galima orą pjaustyti peiliu.
Atsidūriau tarp jo ir jos akimis.
– Atrodo, sumaišėte duris, – pasakiau tyliai ir uždariau duris tiesiai priešais jį.
Ji stovėjo, prispaudusi rankas prie krūtinės, lūpos drebėjo.
– Aš… nenorėjau…
– O kaip norėjai? – paklausiau stengdamasis nešaukti. – Kad aš nesužinočiau? Kad jis įeitų, o aš vėliau pabaigčiau vakarienę iš jūsų lėkščių?
Ji pravirko. Bet tose ašarose nebuvo meilės — tik baimė ir sumišimas.
Ir aš staiga supratau, kad nebejaučiu nieko. Nei skausmo, nei pykčio. Tik tuštumą.
Tą pačią, kuri metų metus augo tarp mūsų, kol viską atleidau.
Aš išėjau iš buto, neatsigręždamas.
Laiptinėje vis dar kvepėjo jo kvepalais.
Ir pagavau save galvojant, kad per 20 santuokos metų nė karto negirdėjau, kad ji man sakytų „Laukiu tavęs“.
O ar jūs norėtumėte sužinoti tiesą, jei suprastumėte, kad ji viską sugriaus — ar verčiau liktumėte laimingame nežinioje?
